anuomet toks nebuvau. braidžiojau po pelkynus, po klampią tamsą. šie ketveri metai pakeitė mane pakankamai, kad, dirsčiodamas atgal, per petį, ano savęs nepažinčiau. šis tekstas - laiškas sau, mano dvejopai asmenybei - tai, kuri dabar tyliai miega, ir šiai, kuri kol kas sėkmingai stiebiasi į viršų. abi jos svarbios, kaip knygos viršeliai. priekinis pateikia pagrindinę informaciją, galinis - jei nori, pasako, kiek giliai teks knistis. tai laiškas, tad ir rašau - adresatas aš, vieta - elektroninio pašto paskyra.
studijos baigėsi. po mėnesio - diplomų teikimas. atrodo, tai taip tuščia, nors tai niekada nebuvo tuščia.
ketveri metai, palyginus, nėra daug. tačiau man dvidešimt treji. ketverių metų laikotarpis - beveik šeštadalis jau pragyventų dienų. ketveri metai jaunai asmenybei, kuri dar tik ką baigė formuotis, apstu.
teko didelė garbė ir laimė studijuoti vilniaus universitete. filologijos fakultete. tarp sienų, kurios mena be galo daug - sunkiai suskaičiuojamas studentų bei profesorių kartas, skirtingų nacijų okupacijas, mūsų lietuvos šviesuolius, dėl kurių didžiuojamės, nors daugelio jų visai nežinome.
pamenu, pirmąją studijų dieną visi, apie šešiasdešimt tik ką iškeptų studentų, sėdėjome vinco krevės auditorijoje ir klausėmės katedros dėstytojų. nežinojau, kad po ketverių metų vienas jų taps vienu didžiausių mano autoritetų. nežinojau, kad vieno jų, švelniai tariant, smarkiai nemėgsiu. sėdėjau auditorijos gale, lyg ir pasileidęs ilgus sutaršytus plaukus. po to mus suskirstė į grupes. manojoje be manęs buvo tik vienas vaikinas. atrodė it trenktas asiliukas, tačiau jau po savaitės susidraugavome, o dabar jis - vienas iš kelių pačių artimiausių žmonių. rugsėjo pirmoji, be abejo, įsirėžė ir tuo, kad konstitucijos prospekte vyko formulės vienas red bull racing bolido pademonstravimo/parodymo šventė. lijo. aš ir Deividas stovėjome bene geriausioje vietoje. aptarinėjome savas rugsėjo pirmąsias, pasišaipėme iš to, kas nepatiko, pasidžiaugėme, kas patiko. ant kelio pasirodžius david coulthard`ui kalbos nutrūko. buvo tiesiog nepakartojama klausytis bolido skleidžiamo garso (ar, tiksliau pasakius, kurtinančio triukšmo), stebėti, kaip jis įsibėgi iki bene 300km/h per tokį trumpą atstumą. kažkas tądien dalyvavo rugsėjo pirmosios šventėje, tačiau šis renginys, neabejoju, buvo tiesiog vertesnis pamatyti.
prasidėjo paskaitų maratonas. stovėjome prie auditorijos, laukdami pirmosios paskaitos, tačiau dėstytoja neatėjo. kiek gaila (žinojau, kad ji išvertusi vieną murakami knygą), bet anglų filologijos katedroje nei tuomet nebuvo, nei nėra man išeinant, jokio organizuotumo. tačiau, be abejo, paskaitų būta. o po jų su viktoru eidavau parūkyti. sakydavom - kas po darbų neparūko, tas didžiausias tinginys. ar kažką panašaus. šio žmogaus draugija padėjo įsivažiuoti. juk buvau tylus, agresyvokas, arogancijos gyslelę turintis vaikis, neturėjęs jokio noro adaptuotis prie aplinkos ar rasti draugų. tad net ir vienas bičiulis buvo daugiau nei tikėjausi ir dukart tiek, kiek turėjau visąlaik iki tol. kažkas, galbūt paskaitų ir namų darbų krūvis, galbūt fakulteto aplinka, regis, manyje atrišo užsipainiojusį mazgą. kažkiek atsivėriau. ir žiūrėk, kas nutiko.
buvo sausio pradžia. Jurgio Pakerio kalbotyros įvado egzaminas. mokiausi bemaž tris dienas, nuo ryto iki vakaro, nes anuomet egzaminas buvo lygus bilietui išgyventi. atsimenu, kaip važiavau autobusu ir stengiausi nebesimokyti. pakeliui įlipo kursiokė, persimetėme keliais žodžiais. laiko iki egzamino pradžios dar buvo daug, neskubėjome. žengiant universiteto gatve, susimąsčiau apie signifikantus, o tada, pasukus kairėn, į fakultetą, galvoje nutrūko kažkoks laidelis. stabtelėjau. nesupratau, kas nutiko ir ar išvis nutiko. lyg įsitikindamas, atsisukau - ten tik pora ar kelios, matyt, iš egzamino einančios, merginos, kurios staigiai pasuko į šoną ir dingo. nieko. nežinojau, kas atsitiko, bet, besikartodamas egzaminui, nebesuvokiau, kas tie signifikantai, nesuvokiau, net ir kas yra pats paprasčiausias tarinys ar daiktavardis. egzamino užduotyje prirašiau apgailėtinų pavyzdžių, kaip, pavyzdžiui: jonas pagaidino petrą, nesuprasdamas, kad tai neakademiška, netinkama ir tiesiog kvaila. po pusvalandžio pakilau ir išėjau. nemąsčiau, kad paslydau ir, matyt, jei išlaikysiu, gausiu žemą balą. taip ir nutiko. kaupiamasis susidėjo iš 50 procentų bendro balo, surinkau dešimtuką. o galutinis įvertinimas - tik aštuoni. tad egzaminą parašiau vos penketui ar šešetui. geras tris savaites svarsčiau, kas atsitiko. persimokiau? tikriausiai. visą sesiją pabaigiau gražiausiom natom, susirinkau vidurkį, gerokai didesnį nei tikėjausi. tad kaip ir viskas gerai. tuomet, jau po sesijos, žiemos atostogoms einant į pabaigą, naršiau po facebook`ą ir visai netyčia tarp savo grupės moderatorės draugų pamačiau įdomią nuotrauką. šoviau į jos draugų sąrašą ir pradėjau ieškoti to, ką mačiau vos akimirką. po kelių kantrybės pareikalavusių minučių radau. ir rankos atšalo. ir gerklė perdžiuvo. mintimis grįžau į sausio pradžią ir kalbotyros egzaminą. pakeliui kažkas nutiko. atsisukęs pamačiau kelias merginas, viena kurių turėjo tokius pat plaukus, kaip šioji, nuotraukoje. ne, tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. pradėjome bendrauti. iš pradžių saikingai, o jau po savaitės prakalbėdavome po 17-18 valandų per parą. susitikome. vieną, antrą kartą. džiaugiausi šia draugyste tiesiog beprotiškai. many nebeliko nieko, ko būta anksčiau. tapau linksmesnis, atidesnis, draugiškesnis. net mečiau rūkyti. ir štai, po dviejų metų draugystės, mums klaidžiojant po nuoširdųjį paryžių, paprašiau jos rankos. dabar mums treji metukai. o kartais sutinki žmogų, su kuriuo būdamas laiko neskaičiuoji. tai vadinama laime. Jurgis Pakerys mano kliedesių gerai neįvertino, bet jei ne jis, tądien prasilenkęs su Greta nebūčiau. ir galbūt mano gyvenimas būtų riedėjęs ta pačia jauno menininko arogancijos kupina vaga. Jurgi, dėkui.
tad prasidėjo antrasis semestras. tai buvo didžiulė laimė universitete ir po paskaitų, didžiulė nelaimė namuose, iš kurių norėjau kiek įmanoma greičiau dingti. tai buvo sekinančios filosofijos paskaitos, lotynų kalba, anglų kalbos gramatika, Greta per pertaukas, po paskaitų, pakeliui namo. ir namai - greita vakarienė, uždaromos durys ir kompiuteris, skambanti muzika. pirmasis kursas baigėsi.
vasara. dvi kelionės prie jūros, viena - į šalies rytus. o svarbiausia - atėjo žinia, kad mano knyga, manieji "Nemiegantys", bus leidžiami ir dienos šviesą pamatys jau rudenį ar žiemą. ir galop viską pakeitęs antrojo kurso ruduo. paskaitos - gavau galimybę susipažinti su didžiąją Europos literatūros klasika, su Francis Whyte`o patarimais, kaip rašyti tekstą anglų kalba. šis žmogus, kaip ir minėjau laiško pradžioje, ilgainiui tapo vienu didžiausių autoritetų. tai žmogus, išmaišęs pusę pasaulio - kilęs iš didžiosios britanijos, augęs naujojoje zelandijoje, mokęsis kanadoje, dirbęs kanados kvedeko (quebec) universiteto rektoriumi, nusileidęs lietuvoje ir dėstęs man. tarp paskaitų - išskirtinė galimybė sudalyvauti William Shakespeare`o vertimų konkurse vardinei stipendijai laimėti. Viktoras, sužinojęs apie tai, tepasakė - tai bus tau tiesiog free money. gera žinot, kad tavimi tiki ir tiki tavo sugebėjimais. taip, tai buvo free money. kur kas svarbiau buvo gauti kasdien nepasitaikančią galimybę susipažinti ir susibičiuliauti su Arnoldu Pranckevičiumi - jaunu, talentingu ir be galo protingu politiku. pačioms studijoms labiausiai dėkingas esu už tai, kad galiu bendrauti su šiuo žmogumi. tai visuomet įkvepia, motyvuoja dirbti, tobulėti ir eiti tolyn. namie gi - realūs planai išsikraustyti. iš pradžių tai buvo tik idėjiniame lygyje mėtomi svaičiojimai, tačiau savaitės vijo viena kitą, ir planai kraustytis rugsėjį pakito į planus kraustytis gegužę. bet iki šių planų teko pereiti tikrą pragarą, visus devynis jo ratus, rugsėjį kovojant su gyvenimu pačiame miesto gale, santariškėse. mes perėjome. parodėme, kad mūsų lengvai niekas nesustabdys.
antrojo kurso ruduo - tai metas, kai susibičiuliavau su dar dviem šauniais vyrukais - Kostu ir Pauliumi. iki šiol esame geri, artimi draugai. taigi jau trys bičiuliai studijų metais. jei pridėsime Mantą, su kuriuo iš naujo susibičiuliavau vasarą po pirmojo kurso, jau keturi. ir dar du, su kuriais iš naujo bičiuliautis netekę - Deividas ir Jurgis. tai jau šeši?! manajame fronte taip dar nėra buvę.
tą žiemą teko garbė skaityti Emile Zola ir Marcel Proust. Proust`o prarasto laiko beieškant pirmoji dalis tapo knyga, kuri pakeitė mano suvokimą apie literatūrą. ją skaitant atšventėme mano "Nemiegančių" pristatymus vilniaus knygų mugėje ir valstybiniame jaunimo teatre. buvo neįtikėtinai keista ir džiugu matyti pilną salę žmonių, atėjusių pažiūrėti, paklausyti ir pabendrauti. ir ką gi, ketvirtasis semestras - vėl literatūra, bet šįkart ir viešieji ryšiai, ir kiti dalykai, kurie yra vertingi. ir literatūrinės Vilniaus slinktys - renginiai ir naktis radijuje. atrodo, tuo laiku mano, kaip rašytojo, kelias įsisuko ir sukasi iki šiol. o šiemet bandysiu jį įsukti dar labiau.
pagaliau. gegužė, du tūkstančiai dvyliktieji. apžiūrėjome keletą butų. radome. pašilaičiai, perkūnkiemis - tai tapo mūsų stotele bent metams. įsimintinas kraustymasis ir pagaliau ramybė, būnant namie. pagaliau galėjau, būdamas namuose, jaustis kaip namie. ne ilgam. po mėnesio teko palikti Lietuvą. vasara, praleista saloje, buvo sunki, įdomi, negrįžtamai pakeitusi mano asmeninį identitetą ir bet kokius elgsenos pamatus. tai buvo agonija, kuri padėjo parašyti gerus eilėraščius ir S(top) istoriją - ilgą apysaką apie skilusią rašytojo tapatybę. ją rašiau į sasiuvinį, bet greitai baigėsi popierius, o pirkti nenorėjau. paprašęs darbdavių, gavau du puslapius, apiplėšytus. ką gi, nuėjome į mažąją kompiuterių salelę, radome knygą, kurioje buvo daug apytuščių lapų. ne tuščių - leidėjai netaupė žaliavos, viename puslapyje būta trijų-keturių eilučių teksto. tokius puslapius išplėšėme. ir turėjau pakankamai vietos, kur rašyti. tokios istorijos niekur kitur negirdėjau. gali būti, tai unikalu. o pats apysakos rašymas primena William Faulkner - kuomet autorius romaną rašė po sunkaus ir nevertingo darbo, vakarais. šis tekstas bus antrojoje knygoje, kuriai jau, regis, turiu pavadinimą.
vasaros pabaigoje grįžome. pamenu, apie vienuoliktą valando vakaro pravėriau buto perkūnkiemyje duris, padėjau daiktus. palaisčiau gėles. iki ketvirtos ryto sukiojausi aplink, negalėdamas atsižiaugti, kad pagaliau esu namie. grįžus namo prisiminiau paskutinį vakarą Vilniuje su Kostu - stoviniavome Vingio parke tarp medžių ir akmeninio paminklo, gėrėme alų, klausėmės muzikos. galop, klausydamiesi Metallica the memory remains sutarėme, kad, kai tik grįšiu, vėl susitiksim. rezervavome datą. sutartą dieną vėl susitikome. mano imunitetas alkoholio vartojimo atžvilgiu buvo gerokai nusilpęs - daug negėriau visą vasarą, buvau numetęs apie dešimt kilogramų, prastai maitinęsis. tad, grįždamas namo, išlipau, likus kokiems penkiems kilometrams ir, išsivėmęs ant pievos, parėjau pėsčias. tačiau tai ne esminis dalykas. tądien supratau, kad Kostas - tikras draugas. neaiškinsiu, kodėl. ir dabar, praėjus aštuoniolikai mėnesių po to, manau, kad tąvakar padariau teisingą išvadą.
taigi, trečiasis kursas. pradėjau dirbti, ir Gretai pasiūliau daryti tą patį. ir dirbome. ir anglų kalbos kartais mokydavau. kažkaip suktis reikėjo. juk poreikiai išaugo - gyvenome bute, niekas neaiškino, ką ir kaip turime daryti. išlikome. antakalnyje radome labai mielą senų knygų knygynėlį, iš kurio parsinešdavome nemažai knygų. rudenį surengėme įkurtuves (nors ten gyvenome jau pusmetį) - tai buvo pirmasis kartas, kai susitikome tiek su mano, tiek su jos draugais. ilgainiui tai tapo mažyte tradicija. rugsėjo pabaigoje nusipirkau savąją sweetie - elektroakustinę gitarą, kuriai šiuo metu ieškau fender stratocaster draugės, kurią pavadinsiu gloomy. kažkada mokėjau kažkokią sunkiai paaiškinamą melodiją, keletą akordų, bet viską teko mokytis iš naujo. ir mokiausi. diena iš dienos, bent po valandą. tai tapo didžiu įpročiu. iki šiol taip darau. jei per dieną negroju gitara, tai reiškia, kad manęs arba nėra namie, arba kad neisiu miegoti tol, kol nesugrosiu nors kokios melodijos ar riff`o.
atėjo mūsų pirmųjų kalėdų namuose laikas. mielos dovanos, šiluma, planai apie Paryžių. vėliau - pokalėdinis susitikimas su jau minėtuoju Arnoldu Pranckevičiumi pilies kepyklėlėje. tokio smagaus pašnekesio nebuvau turėjęs ilgai. JAV, Paryžius, studijos, darbai - po šių temų jaučiausi it naujai gimęs, it naujai įkvėptas nuveikti dar daugiau. tačiau tai, kas vyko Paryžiuje, tiek mane, tiek Gretą, išvertė iš kojų. couchsurfing tinkle radome paryžiečių šeimą, kuri sutiko mus priimti. priėmė. šiltai. draugiškai. kartą net vakarienę paruošė ir tikru šampanu vaišino. nors man daug svarbiau, kad vėliau vaišino prancūzišku alumi. kilo klausimas, kaip turėsime vykti atgal, į oro uostą. dar prieš kelionę Arnoldas pasiūlė mums susitikti su jo pažįstama Edita, o ji, sužinojusi, kad mūsų kišenės pustuštės, užsakė automobilį, kuris mus prieš skrydį paėmė iš Paryžiaus ir nuvežė iki pat Beauvais oro uosto, esančio už geros valandos kelio. negalėjome patikėti, kad tai dėl mūsų padarė žmogus, kuris mūsų visai nepažįsta. iki šiol esame dėkingi tiek Arnoldui, tiek Editai, tiek Leclerc`ų šeimai.
vėl paskaitos. neeilinės, nuobodumo prasme, apie anglų literatūrą. tiesą pasakius, niekada neturėjau simpatijų daugeliui angliškosios kultūros aspektų. šiaip ne taip ištvėriau. beje, su nuotykiais. būtent šio kurso metu supratau, kad susirašinėti galima ne tik su draugais ar pažįstamais, bet ir su dėstytojais. nežinau, kiek objektyvumo lieka vertinant studento žinias, bet patirtis įdomi. sudarėme paktą - aš padovanoju "Nemiegančius", gaunu ką nors dovanų. gavau. T.S.Eliot`o rinkinį su bevaise žeme ir kritiniais straipsniais. tą semestrą su Viktoru rašiau kursinį darbą. pasirinkome tiesiog neeilinį darbo vadovą - jis su mumis nebendravo, į laiškus neatrašydavo, koridoriuose nuo mūsų bėgdavo. tad, kai gynėmės darbą, mus sutrynė į miltus. tačiau vėliau, be abejo, teko pasakyti, kad darbo vadovo kaip tik ir neturėjome, tad buvo vertintas mūsų individualus pasiekimas. su tuo menku gaideliu dažniausiai nesisveikinu, bet jei išsprūsta pasisveikinimo žodis, jį palydi ironiška gaida. gaila - teko susidurti su dviem angliakalbiais dėstytojais. vienas iš jų, kaip jau minėjau, tikras autoritetas. kitas - visiškas pienburnis kvaila šukuosena, idiotišku požiūriu ir... pakaks. tuo metu rašiau savąją "Juodojo mediatoriaus istoriją". nemenkai padėjo bičiulis Kostas, pasiūlydamas vieną idėją, kurią savavališkai įterpiau į apsakymą. padėjo ir Greta - vis išklausdydama, patardama. kartą, mums žingsniuojant Palangos J.Basanavičiaus gatve, ji pasiūlė, kaip galėčiau pakeisti siužetą, kad tekstas būtų dar sodresnis, dar geresnis. esu velniškai dėkingas. rašant apsakymą, kilo poreikis įterpti kokio nors kūrinio eilutes. prisiminiau pirmojo kurso rudenį, rugsėjį, kai baltuose drambliuose bendravau su poetu Rimvydu Stankevičiumi - jis pasakojo apie vieną iš eilėraščių. jį ir įterpiau. Rimvydas sutiko. vėliau, kai tekstą parašiau, sulaukiau jo skambučio. geras penkiolika minučių diskutavome apie stipriąsias ir silpnąsias teksto puses. buvau pagirtas, o ko man daugiau iš tokio žymaus menininko reikia? tai dar vyko perkūnkiemy. gaila, bet greit teko išsikraustyt. ir supratom, kad jokio čia gailesčio nė būti negali. šiaurės miestelis. vaizdas pro langus - antakalnio miškai, senamiestis, Gedimino pilis, konstitucijos prospektas. butas šviesus ir jaukus. pajutom, kad būtent čia ir yra mūsų vieta. kiek keista, kad negaliu atsitraukti nuo Neries - gimiau antakalnyje, augau jame ir vėliau žirmūnuose. ir štai po keturiolikos metų vėl grįžau. šiaurės miestelis parodė, kad galiu kurti apie Vilnių ir toliau. Vilnius - viena kertinių temų mano tekstuose. o šiaurės miestelis - ganėtinai užslėptą istoriją gaubianti vieta.
atėjo vasara. pusę jos praleidau pajūry, pusę - namuose, Vilniuje. pajūry remontavome namą, o vakarais "gatvėj gerdavom vyną", na ne, vakarais terasoj gurkšnodavom alų ir diskutuodavom keisčiausiomis ir įdomiausiomis temomis. vargu, ar praeitomis vasaromis taip džiaugiuosi, kaip šia, 2013-ųjų. ne. tai buvo vasara iš didžiosios raidės. rytais rašydavau - kartais keldavausi tik ką pakilus saulei, išeidavau į lauko terasą, gurkšnodavau kavą ir kurdavau. kai baigdavau, namiškiai dar miegodavo. taip gimė ir "Dėmesio pėstieji" - pirmasis po "Nemiegančių" proziškas eksperimentas. ir štai atėjo paskutinieji hario poterio metai hogvartse. paskutinis kursas. paieškos žmogaus, kuris sutiktų būti bakalaurinio darbo vadovu. kuriamos temos. kandžiojamos mokslų šaknys. darbas. iki Placebo koncerto - vos pora mėnesių. galima sakyti, septintajame studijų semestre nebesimokiau - norėjau, bet viską užgožė kalendoriuje senkančios dienos iki koncerto. kantriai atsėdėdavau nuobodokas paskaitas. ir štai, iškart po koncerto, apie kurį galima sužinoti pasklaidant blog`o puslapius, arba dalinantis vyno taure, iki semestro pabaigos (lapkričio gale, nes vėliau - praktika) likus savaitei supratau, kad galiu turėti ne vieną akademinę skolą. savaitę ardžiausi, stengdamasis pasivyti porą mėnesių nutoliusius mokslus. pavijau. išlikau. ir dar spėjau knaisiotis po šiaurės miestelio istoriją. po paraliais, net buvo kilusi mintis pašnekinti sigitą parulskį, nes, manau, apie šį rajoną jis turėtų žinoti nemažai. galop surinkau pakankamai medžiagos. ir štai gimė "Karo laukas". ir prasidėjo didysis vaizduotės, idėjų ir apskritai minčių srauto stabdymas. paskutinis semestras. dar prieš jį įsidarbinau vertėju viename bankų. prasidėjus paskaitoms, laiko sumažėjo iki minimumo. reikėjo rašyti bakalaurinį. tad apie tai, ką man veikti patinka, teko primiršti. nepamiršau tik gitaros. skaitymas jau seniai tapo darbu. tad gyvenimas tapo daug pilkesnis. šviesino tik namai, karts nuo karto surengiami susitikimai su bičiuliais, kelionės į pajūrį. ir po ilgų darbų, po intensyvaus rašymo, pusšimčio lapų bakalauro darbas parašytas.
dabar, kai geriau pagalvoju, šiaurės miestelis tapo ne tik artimu draugu, bet ir tam tikru simboliu. būtent čia, nebesusitinkant universitete, daug vakarų praleidau prie alaus bokalo ir dūzgiančios muzikos. ilgų pašnekesių kupini vakarai, naktys. raudonos akys iš ryto. šiaurės miestelis tapo mūsų susitikimų vieta. anksčiau tai buvo vilnelė - slėpdavomės nuošaly ir gurkšnodavome alų, kartais sulaukdami kiek netikėtų svečių.
atminty išlieka begalė įvykių. kad ir visi pašnekesiai su draugais kalnų parke, kartais net pliaupiant lietui ar stingdant sausio mėnesio šalčiui. tačiau labiausiai, be abejo, įstrigęs du vienuoliktųjų pavasaris - pasivaikščiojimai visur, kur įmanoma, po skersgatvius, kiemus, gatves, aikštes, per lietų, vėtras. nežinau, kodėl, bet du dvyliktųjų eurovizija taip pat viena svarbiausių. buvome tik ką įsikraustę į pirmuosius namus. atėjo renginio vakaras. suradau pleduką ir, vietoje tos tuščios, menkos ir pigios muzikytės koncerto, išėjome prie šalimais esančio ežero, apsigaubę ir tamsoje visiškai nematomi.
štai. studijos baigtos. beveik viskas atsiskaityta - egzaminai išlaikyti, bakalauro darbas parašytas, pataisytas ir galop pristatytas. paskutiniai metai čia - pilki ir neįdomūs, tačiau suteikę galimybę rasti neblogą darbą. visi ketveri metai - sunkūs, metę aibę iššūkių, tačiau ir be galo vertingi, leidę sužinoti aibę dalykų, kurių niekas kitas nebūtų atskleidęs, leidę rasti keletą neįkainojamų draugų, padovanoję vieną itin brangų žmogų, ir galų gale suteikę progą realizuoti save kaip asmenybę, o ne kaip eilinę plytą sienoje.
dabar - metų pertrauka. naujas butas, kurį mėginame prisijaukinti. jau visai greit - kelionė į priešo teritoriją, į kings of leon koncertą, kaip dera pažymėsiantį studijų baigtį.
visko nesurašysiu - ketveri meteliai įvykių sūkury, matyt, per ilgas laikotarpis laiškui sau.
susitiksime balkonuose ir tekstuose!
