Kings of Leon @ National Stadium, Warsaw / 13.06.2014

Buvo balandžio pabaiga prieš penkerius metus, tik ką sulaukiau pilnametystės. Po kelionės autobusu, kuriame klegėjo vien bendramoksliai ir kelios mokytojos, kilo dilema – imtis naujos muzikos ar ne. Noro būta mažai, jaučiausi išvargęs ir piktas, nusivylęs ir mieguistas. Gan ilgai stebėjau į girdėtos, bet niekad neklausytos indie rock grupės albumo pavadinimą ir nusprendžiau pabandyti. Nesuklydau, vakaras tapo šviesesnis, o albumas Only by the Night, matyt, vienas iš dažniausiai perklausytų iki šiol.

Tai buvo mano ir Kings of Leon pradžia. Anuomet negalėjau nė pagalvoti, kad ateityje laikysiu bilietą į jų koncertą ir žinosiu, jog tai ne sapnas. Šių metų pradžioje, sausio pabaigoje, su bičiuliu gurkšnojome alų ir grojome gitaromis, svaičiojome apie (ne)rimtus dalykus. Po visko, nakčiai įsibėgėjus, atidariau paskutinį butelį ir lyg nujausdamas patikrinau kelių mėgiamų kolektyvų koncertinių turų datas. Šnipštas. Belikus patikrinti vieną grupę, daug nesitikėjau, tačiau, atvėręs Kings of Leon puslapį pamačiau, kad, ei, jie už penkių mėnesių atvyksta į Varšuvą! Po kelių dienų keturi bilietai jau gulėjo ant rašomojo stalo.

Tokia šios istorijos pradžia. Visa tai turėjo būti ne tik puikus koncertas, net ir neeilinis nuotykis. Pirmąkart pajutau, kad prieš renginį turiu gerai pasiruošti tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Laukė pusantros paros be miego, tūkstančio kilometrų vairavimo maratonas, septynių valandų renginys.

Kiek keista, kad nejutau jokio jaudulio ar noro, kad likęs laikas prabėgtų greičiau. Ant mano pečių užvirtusi atsakomybė dėl trijų kitų žmonių. Teko labiau rūpintis šia akimirka, o ne tuo, kas vyks stadione ar šalia jo. Tai, matyt, pirmas ir paskutinis kartas, kai keliavome šitaip. Kitais kartais, kai tokių bus, būtinai ieškosime viešbučio ar kad ir paprasčiausios lovos. Ir tada bus visiems ramu. Man, tiems, kas automobilyje, tiems, kas laukia gimtinėj.

Penktadienis, trylikta, pilnatis. Pajudėjome apie ketvirtą valandą ryto, niekur neskubėjome, nes laiko atsargą turėjome daugiau nei milžinišką. Vis stodavome pailsėti, užkąsti, apsižvalgyti, ir štai apie vienuoliktą ryto prasibrovėme iki priešo teritorijos. Nebuvome pasitikti itin svetingai – festivalio organizatoriai, nors ir leido už tam tikrą mokestį pastatyti automobilį, nesiteikė palikti nuorodų, kaip tai padaryti. Kokią valandžiukę trynėmės aplink stadioną, bet radome. Viskas. Ramu. Danguje kaupėsi aštroki debesys, tačiau vylėmės, kad nelis.

Stadionas didingas. Kadangi nieko panašaus Lietuvoje neturime, stebėti į tokio statinio didybę išties įstabu.

Turėjome bent keletą valandų pailsėti, tad susėdome Vyslos pakrantėje. Prieš mus vyko vestuvių fotosesija, o netoli jaunavedžių, ant lieptelio tankių debesų fone gan atvirai glėbesčiavosi intelekto nesužalota porelė. Ne pirmas kartas, kai ten mačiau kažką panašaus, o lenkai darkart įrodė, kokie esą įvairiapusiai.

Likus porai valandų atsistojome prie vartų. Žiūrinėjau į renginio programą. Pirmi turėjo būti suomių vaikinukai French Films, kurių beveik nežinojau. Kartą bandžiau klausytis, bet daugiau nesinorėjo. Gal ir neblogai, žinant, kad turėjau taupyti energiją, kurios ir taip buvo gan mažai – miegota vos keturias valandas. Po suomių turėjo pasirodyti Pixies. Irgi nieko ypatingo, išskyrus vieną dainą, kurią pergrojo Placebo. Buvo itin įdomu pamatyti, ką Kurt Cobain kadaise matė šiame kolektyve, kodėl taip juos mėgo. Po Pixies turėjo pasileisti sunkioji artilerija. Queens of the Stone Age. Kad ir kiek kartų bandžiau klausytis jų muzikos, veltui. Gal kada ir pavyks ištverti, pamėgti, bet bent kol kas to nėra. Vienas iš trijų palydovų šioje kelionėje – tiesiog apsėstas šio kolektyvo, atvyko pasidabinęs jų marškinėliais, tad buvo džiugu, kad bent vienam iš mūsų keturių norisi gerokai apšilti kojas prieš kertinį vakaro kolektyvą. Kalbant apie Queens of the Stone Age, atminty išlikę du įvykiai. Prieš ketverius metus vykęs festivalis, kurį užbaigti buvo patikėta Placebo, o prieš juos grojo būtent Joshua Homme grupė. Prieš pasirodymą Brian Molko dėkojo, kad pastarieji sugebėjo šitaip puikiai užvesti publiką. Kitas dalykas, be abejo, yra J. Homme kolaboracija su Dave Grohl. Nors Homme muzika ir ne man, faktas, kad jis bendradarbiauja su vienu iš mano mėgstamiausių atlikėjų, suteikia nemažai žavesio. Kartą sapnavau, kaip Queens of the Stone Age pasirodymo metu Joshua kviečia ant scenos Dave Grohl`ą ir kartu sugroja nemažai Foo Fighters kūrinių. Gaila, bet tai ir liko sapnu.

Vis beanalizuodamas renginio programą, pajutau šiokį tokį kartėlį. Šioji, trečioji, grupė gan sunkiai įsipaišė į bendrą renginio vaizdą. O taip norėjau, kad juos pakeistų Editors ar kokia kita mėgiama indie rock grupė. Tačiau ar tada būčiau turėjęs pakankamai energijos išbūti iki pabaigos ir vėl sėsti už vairo?

Ir pagaliau, pagaliau Kings of Leon.

Porą valandų atstovėjome prie vartų. Pajutau aštrų kelio skausmą. Tai menka traumelė, kurią gavau bėgiodamas prieš porą dienų. Ir, lyg tyčia, tuo metu, kai vartai atsivėrė, koją sutraukė mėšlungis. Mačiau pro save lekiančius žmones. Kažkas iš aptarnaujančio personalo nuvedė prie mediko, šis atšaldė koją, pamaigė, pakratė ir paleido žygiuoti. Nusivylęs ir piktas, patraukiau į eilę. Jėga, maniau, stovėsiu gale, vienas, o kur kiti trys? Kaip susitiksime po renginio? Bet tada eilės gilumoje pamačiau, kaip kažkas moja. Tik po kokios minutės pamačiau, kad tai maniškiai, užėmę man vietą eilėje. Pyktis, žinoma, staigiai išgaravo. Teko dar pusantros valandos stovėti prie kitų vartų, šįkart jau lyjant lietui ir pučiant stipriam vėjui. Ir tada, išlaukus tiek ilgai, atsivėrė ir antrieji. Jau buvome susitarę, kad tas, kuris atbėgs pirmas, turi užimti keturias vietas. Tai tikrai nebūčiau buvęs aš, nes vos paėjau, tačiau, supratęs, kad dėl sušikto kojos skausmo galiu prarasti tiek daug, spjoviau ir, sąnariui atgailaujant, įsibėgėjau.

Štai, mes keturi, arba mes dviese ir du draugai, arba sakyk, kaip nori, pirmoje eilėje. Lenkija, žinoma, arši šalis, kurioje vyrauja kitokie etikos standartai nei mūsuose, tad teko tverti įkyrius vietinių bandymus mus išstumti tolyn. Tai antras koncertas šioje šalyje, kai vyksta tokie dalykai. Keturių ar penkių žmonių kompanija, kuriai atrodo, kad turi mažai vietos, pečiais stumia aplinkinius žmones, bandydami arba sukelti muštynes, arba įrodyti esą viršesniais. Man iš kairės stovėjo penkių vaikinų kompanija, kuri iškart, nepraėjus nė minutei, ėmė mane stumti. Hey, dude, stadium is large enough, we`ll have our space, nusišypsojau jam, o šis išties ranką ir tarė: Oh, ok, let`s live in peace. Žinoma, jie ir toliau stumdėsi, bet ne taip aršiai. Iš dešinės nuo mūsų taip pat įsitaisė kompanija, kuriai, deja, nepavyko užimti pakankamai vietų pirmoje eilėje. Jie demonstratyviai purkštavo ir niekinamai burbėjo, kol neištvėriau ir leptelėjau kažką griežto, kompanija lyg ir aprimo, bet buvo aišku viena – žmonės čia iki antrosios koncerto pusės nepaisys nieko.

Keturiasdešimčia minučių anksčiau ant scenos užlipo French Films. Iki šiol stebiuosi tokiu punktualumu. Iš pradžių kilo mintis, kad jaunimas groti pradėjo anksčiau tam, kad pagrotų daugiau dainų, tačiau vėliau tapo aišku, kad organizatoriai pakeitė laikus, o žiūrovų laiku neperspėjo. Vienintelis dalykas, kuris suomių grupėje pasirodė vertas dėmesio, tai vokalisto Fender Jaguar gitara. Jie jauni, perspektyvūs ir žvalūs, nuolat bendraujantys su publika ir gurkšnojantys alų. Taigi pirmasis kolektyvas sukėlė nemažai šypsenų, nors ir muzikinė renginio pradžios pusė pasirodė nevykusi.

Ir štai ant scenos legenda tapęs arogantiško stoto storuliukas, neatsitraukiantis nuo geltono bei juodo Fender Telecaster modelio, bei jo grupė. Minia patenkinta suūžė, nors, kai apsidairiau, žmonių dar buvo mažai. Pixies pasirodymo metu nutrūko kažkuri muzikos gija. Tiek Pixies, tiek po jų sekę Queens of the Stone Age, rodos, groja muziką, kuri nereikalauja didesnio dėmesio, o atvirkščiai – bando papirkti ritmu ir galia. Prasidėjo nesibaigiantys žmonių kilnojimai, siuntimai per publiką, kurie... Ne, neerzino, pykdė ir kėlė norą kam nors įspirti. Ypač po to, kai vienam iš mūsų keturių toks skrajūnas sulaužė akinius. Pixies, žinoma, tai nerūpėjo, jie ir toliau grojo savas dainas iš ano šimtmečio, kurios leido šiek tiek apšilti. Kažkas viduje spurdėjo, vis išreikšdamas viltį jų pasirodymo pabaigoje išgirsti Where Is My Mind. And thus my mind is here, sons of bitches – po daugiau nei dviejų valandų laukimo galėjau iškelti rankas į viršų, traukti kartu su Frank Black šį legendinį kūrinį, sklandyti kažkur tarp savo prisiminimų, kai klausydavau, kai šią pergroja Placebo, kai grodavau pats, bei tarp džiaugsmo, kad pagaliau girdžiu tai, kas ausiai miela. With your feet in the air and your head on the ground / try this trick and spin it / yeah / your head will collapse / if there`s nothing in it... Viena daina visą jų pasirodymą pavertė neužmirštamu, nes jei sudarinėčiau artimiausių sau dainų sąrašą, jame tikrai būtų Where Is My Mind.

Liko pusvalandis iki Queens of the Stone Age. Šie vyrukai tikrai nebijojo vargintis – atsivežė sau būdingą scenografiją (smarkiai primenančią siaubo kambarį), aibę papildomos aparatūros. Nors tai ne mano muzika, žinojau, kad laukia įspūdingas reginys. Jau ir anksčiau buvo aišku, kad kertiniai renginio atlikėjai sulauks daugiausiai dėmesio. Žmonės ėmė spraustis, vietos – mažėti. Visų akys  nukreiptos tiesiai. Visi lyg apsėsti. Laikiausi įsikibęs tvorelės ir jutau, kaip žmonės šokinėja už manęs, neliko nieko, kaip ir pačiam šiek tiek apšilti kojas. Pasirodymo metu keliskart apsidairiau ir pamačiau, kad antroje eilėje sujudimas mažesnis, nei manojoje, tad žengiau žingsnį atgal. Beveik jokio spaudimo, beveik jokio brovimosi, nes nebebuvau visų žiūrovų aplink taikinys. Per Queens of the Stone Age minėtųjų skrajūnų buvo dar daugiau. Oro ėmė stigti, vandens taip pat. Lyg kas būtų pamatęs ištroškusius mūsų veidus, buvo įnešta nemažai vandens, kurio gavome beveik visi. Nuojauta kuždėjo, kad renginio pabaigoje problemų nebus. Tegu tik vandens paduoda. Kings of Leon muzika suvienija, užburia ir pėdas skandina negilioje pelkėje, kurioje vien lūkesčiai, svajonės ir įgeidžiai.

Viskas. Trys grupės atsisveikino. Energijos išsaugota pakankamai. Net sunku patikėti, kad stadiono priekyje prastovėjome jau apie penkias valandas. Veiduose pasirodė ramios šypsenos. Ant scenos užlipus keliems vyrukams, derinusiems instrumentus, kamputy pamačiau žaviąją Gibson Hummingbird gitarą. Trumpam buvo kilęs noras šokti per bortą, stverti instrumentą ir lėkti lauk, bet tai, žinoma, liko tik piktdžiugiška užgaida. Už kokio pusvalandžio scenos kairėje pusėje pasirodė keturi žmogiški siluetai. Tai jie. Kaimiečiai giminaičiai Followill`ai iš svajonių šalies. Niekur neskubėjo. Stovėjo pakankamai atokiai, tačiau tuo pat ir pakankamai arti, kad juos matytumėm. Jie stebėjo mus, mes – juos, kol galop Nathan pirmasis žengė pirmyn, prie būgnų komplekto, paskui jį Jared, po jo – Caleb bei Matthew. Caleb sustojo scenos viduryje, paėmė rudąją Gibson gitarą, šiek tiek paderino stygas. Ir štai, pagaliau. Supersoaker. Praėjusiųjų metų šioks toks atradimas. Antai kovo mėnesį šėlome Kings of Leon Tribute koncerte skambant šiam kūriniui, štai po trijų mėnesių – mes čia, stadiono priekyje, lietuviai, svečioje šalyje į stadioną atbėgę pirmi. Ir publika pagaliau vieninga, ir visi godžiai traukė orą ir dainavo kartu su Caleb: the flags are flying across the plains / i`ve got a secret picking at my brain / i wanna see you / see you / the exit sign is on my face / don`t know my home, i don`t know my place / i just wanna be there / be there... Ir po tokio liūdnai išrėkto priedainio šiek tiek ironiškos motyvacijos: i don`t mind sentimental girls at times / miss don`t walk away / walk away! Taip, tai viena geriausių dainų pradėti koncertą. Ir nors visi pavargę, kai kurie net leipo po kojomis, toks pliūpsnis suleido dar vieną papildomą energijos skiepą. Po Supersoaker – dainelė, kuri gan aiškiai apibrėžia Followill`ų pasaulėjautą. Taper Jean Girl, po jos Caleb paėmė gražiąją Hummingbird gitarą. Atsisukau į bičiulį, stovėjusį per metrą nuo manęs, jis atsisuko į mane. Šyptelėjome. Sužadėtinė, stovėjusi prieš pat mane, atsisuko, garbanomis perbraukdama veidą. Fans. Matyt, viena brangiausių jų dainų. Sunku nusakyti tą jausmą, kai po šitiekos metų pagaliau sulauki to, kas brangiausia. Caleb, matyt, nė motais, jis, įsijautęs ir nusiteikęs pašėlti užvirė tikrą košę – homegrown / rock to the rhythm and bop to the beat of the radio / you ain`t got the slang but you`ve got the face to play the roll / you can play with me. Pasijutau neregėtai keistai, išgirdęs, kad nemažai žmonių ošė kartu su manimi, kad žinojo žodžius. Daugeliui Fans patinka dėl ritmo, energijos ir dviprasmiško priedainio. Šypsodamasis, prisimindamas visus vakarus, kai grojo šis kūrinys, išrėžiau kartu su kaimiečiais giminaičiais į vėsų Varšuvos orą: all of london sing / `cause england swings and they sure love the tales i bring / those rainy days they ain`t so bad when you`re the king / the king they wanna see! Ir štai paprastutė keturių akordų dainelė užkėlė temperatūrą į tokias aukštumas, kad visi tapome kone vieniu, šėlstančiu kartu su mylimais muzikantais. Dainos pabaigoje pagalvojau, kad ne veltui Kings of Leon esti viena labiausiai vertinamų roko grupių. To, ką jie sukūrė per tris dainas, kai kurie kolektyvai nesukuria per visą pasirodymą. Tai išpiešė dar platesnę šypseną, o publika tiesiog sprogo, kai nuskambėjo pirmieji Family Tree akordai. Taip, Kings of Leon publikai patinka vyro ir moters santykių sąskambis, juk būtent dėl tokių kūrinių jie ir iškilo. i am your family tree / i know your a to z / this is secret proposition / lay your hands on me / not gonna talk about darling / it`s so neighbourly! Sunku susilaikyti nešokinėjus, sunku nulaikyti rankas vietoje, kai matai keturis žmones, visiškai atsidavusius savo kūrybai, muzikai ir publikai. Dar ir dar kartą Caleb kreipėsi į mus, mesteldamas tai vieną, tai kitą gražią ir jaukią frazę, priversdamas jaustis, kaip namie, lyg galėtumėm rėžti savo pageidavimus ir lūkesčius. Jau ne pirmą kartą pastebėjau, kad dainoms pasibaigus vienas iš trijų vaikinų savo mediatorius metė į publiką. Deja, atstumas gan didelis, apie penkis metrus, tad daikčiukai skaudžiai pabučiuodavo betoninį grindinį. Apsauginiai pasitaikė geri, kartais pakeldavo ir paduodavo pirmajam, kuris ištiesdavo rankas.

Po trumpučio poilsio per My Party (būčiau galėjęs, būčiau atidavęs visas jėgas), ausis pasiekė aukšti gitaros skambesiai, ir įšokome į nejudrų ir baikštų Notion traukinuką. Rankos į orą, i got a notion to say what doesn`t feel right / got an answer in your story today / it gave me a sign that didn`t feel right, no / so don`t knock it, don`t knock it / you`ve been here before… Ši daina niekad nereiškė kažko ypatingo, tačiau eilutė ”i just wanted to know if could go home“ visad paliesdavo pakankamai skaudžiai, matyt, kaip ir daugelį, kurie šia muzika užpildydavo tykius ir nuobodžius vakarus, kurių, be abejo, pasitaiko visiems.

Ir štai. Caleb`o pirštai grifo viduryje, šviesos užtemusios. Prieš akis stojo vasara prieš penkerius metus, kai šio kūrinio klausydavau taip garsiai, kad mausdavo galvą. Visi rytai, visos naktys, kai Closer buvo šalia, viskas prieš akis. Kaip ir tie keturi vyriokai, užlieję mus nepermaldaujamu magiškumu. Stranded in this spooky town / stop lights are swaying and the phone lines are down / snow is crackling cold / she took my heart i think she took my soul / with the moon i run far from the carnage of the fiery sun. Kūrinys it tykus himnas, kurio eilutes dažnai kuždu be jokios priežasties. Driven by the strangle of vein showing no mercy i do it again / open up your eyes, you keep on crying baby, i`ll bleed you dry / skies they blink at me / i see a storm bubbling up from the sea. Taip, išgirsti Closer gyvai, matant Caleb`ą prieš pat mane, buvo viena didžiausių svajonių, kuri kažkada turėjo išsipildyti. You shimmy shook my boat leaving my stranded all in love on my own / what do you think of me / where am i now / baby where do i sleep / feels so good but i`m old / 2000 years of chasing taking its toll / and it`s coming closer... Visai nebeliko pykčio, net pamiršau, kad esu šalyje, kurios, švelniai tariant, nemėgstu. Užpildė taiki ramybė prieš gilią audrą, o ta gili audra, anot Caleb`o ir kitų, turėjo būti On Call. i`m on call to be there, šaukėme visi kartu, lyg prisikviesdami, ko šalia nėra. Ir audra nuslinko. Padangėje beveik neliko debesų. Tik The Immortals. Šis kūrinys turi ypatingą reikšmę. Kai buvo pirmakursis, tik ką pasirodė Come Around Sundown albumas, kurio klausydavausi kasdien, keliaudamas į paskaitas. The Immortals, norėdavau to ar ne, visada grodavo praeinant Kudirkos aikštę. Dabar, praėjus trejiems su puse metų, tik išgirdęs šią dainą, prisimenu save, sunkiais kerzais ir palaidais plaukais neriantį skersai per aikštę. Anuomet žiūrėjau ir video reportažą, kuriame Caleb pasakojo, kaip kilo mintis parašyti šią dainą. Atseit jis stovėjo priešais veidrodį ir nežinia kodėl ištarė find out what you are face to face. Mus apnikusi taiki nuotaika nesiteikė dingti. Rankos mosavo į šalis, dainuojant aną eilutę ir kitas.

Tyla. Tamsa. Niekad nesitikėjau, kad tame Kings of Leon koncerte, kuriame lankysiuosi, skambės tiek rimtų ir liūdnų kūrinių. Niekad nesitikėjau, kad taip pasiseks.

Ir vėl akustinė Hummingbird gitara. Nesusivaldęs, surikau BACK DOWN SOUTH NOW! Kažkas už nugaros suniūniavo pradžios melodiją. Ir visi noriai nusikėlėme į Amerikos dykras, kur vien žabojami žirgai ir užstalės vakarėliai, bent jau tokius Amerikos pietus mums pateikia rašytojai ir filmuose šmėžuojantys aktoriai. Tai jau seniai seniai tapo nepamirštamu kūriniu, įsigėrusiu į manąją savastį. Kartais nejučiomis pagaunu save niūniuodamas melodiją ir ranka braukdamas per įsivaizduojamą gitarą. Come on out and dance / if you get the chance / we`re gonna spit on the rivals / all i wanna know / is how far you wanna go / fighting for survival... Ir antras posmas, ir trečias, iki kol decibelų lygis pakyla ir dainuojam when you see the lights / and we hear the fights / it`s gonna be a stunner / i`ve got something here / if you give me one more beer / i`m gonna call a runner / i don`t wanna say what i have to say / babe i`m a`kicking off now / if you wanna go / i`m a`gonna go / i`m going back down south now! O garso lygis vis kyla, eilutės kartojasi, kol visai dingsta, lieka tik tylos harmonija ir publikos riksmas, plojimų triukšmas, prakaitas ant veido, rankų ir žemės.

Karts nuo karto pažvelgdavau į apsauginius, jie pirmąkart šypsojo. Net jiems klausytis Kings of Leon buvo malonu. Darbo mažiau – niekas neskraidė, niekas neišdykavo. Tik karts nuo karto reikėjo iškelti nusilpėlį ar paduoti numestą mediatorių.

Wait for me. Praėjusių metų rudenį ši daina nušvietė apsiblaususį dangų, įžiebė vilties ir nuramino. Retas kūrinys toks stiprus, toks skausmingas, o kartu ir kupinas šitiek vilties. Vėl rankų miškas, vėl daugiatūkstantinis choras, vėl... Wait for me, wait for me / it`s all better now, it`s all better now / wait for me, wait for me... gonna soften the blow / soften the blow / and give it up / i saw the surprise / the look in your eyes / i gave it up / gonna be who i am / be who i am / and give it up / i tried all the way...

Ir dar šiek tiek jaunatviško emocinio proveržio per The Bucket, iš naujo prisijaukinant jaukią ir lietingą paauglystę, kartu dainuojant i`ll be the one to show you the way / you`ll be the one to always complain! Priedainis, ne toks, kaip kitų dainų, gan paprastas, tad visi, kas lig tol nemokėjo, dainos pabaigoje jau traukė kartu su visais: 18, bolding, star / golden, fallen, heart. Bet pala, o kiek jėgų beliko? Bet pala, ar pameni, kad reikės parvairuoti penkis šimtus kilometrų namo? O pala pala, kada bus kitas Kings of Leon koncertas?

Dar šiek tiek vėjavaikiškos vilties, dar šiek tiek užkimusio balso ir šypsenos, kurią vilgė žemyn srūvantis prakaitas. I got my hands in my pockets / and i`m crossing my fingers / she`ll find i am simple / stone washed and so slow / i`d take one in the temple / i`d take one for you! Temple nuteikė, kad jėgų liks, nereikia suktis galvos. Akys pirmyn, rankos aukštyn. Kartą bičiulis, kuris stovėjo per metrą nuo manęs, mums gurkšnojant šimto pėdų aukšty, paklausė manęs, ar turiu tokių dainų, kurios gali mane palaužti. O, brolyti, pamenu, tada pasakiau, tik tokią muziką teturiu. Pyro. Buvau žemiausiai kritęs, pasidavęs vidų stingdančios upės tėkmei, o Pyro iki išnaktų varstydavo peilius į širdį, kai kone krauju srūvančiom akim rašydavau iki paryčių tekstą, kuris, praėjus daugiau nei trejiems metams, taip ir liko žavios ir originalios idėjos lygmeny. Single book of matches / gonna burn what`s standing in the way / run down the mountain / now they`re calling on the fire brigade / bury all the pictures / and tell the kids that i`m okay / if i`m unforgotten / you`ll remember me `fore today. Liūdniau, matyt, nebegalima. O tiktai liūdesy, tiktai liūdesy sielos džiaugsmas... Čia liūdesys perauga į agoniją, į agresiją, ir ji trumpam vėl buvo mumyse, mums šaukiant watch her run / can you feel it vėl, vėl, vėl ir vėl. Net pamiršau, kad aplink mane keliasdešimt tūkstančių žmonių, susirinkusių į milžinišką stadioną, apgaubą nuo lietaus saugančia veik perregima širma.

Lyg kėsindamiesi nurėžti visą šią užmarštį, vyriokai užgrojo Tonight, kiek metafizinę dainą, kurioje kūno, judesio mažokai, vien vidinė sumaištis. Nors tai ir atgraso, toliau dainavome kartu, kabindamiesi į kiekvieną galimybę užlaikyti grupę ant scenos kuo ilgiau. Tonight... Gonna leave my body...

Radioactive. Nelaukiau šio kūrinio, bet įsitikinau, kad stovėti ir tiesiog klausytis koncerto metu tiesiog neįmanoma. Minia tiesiog kilo į viršų, vertė nerti kartu su visais į šėlsmą, ošiant it`s in the water / it`s in the story / it`s where you came from / the sons and daughters / in all their glory / it`s gonna shape them / and when they clash / and come together / and start rising / just drink the water / where you came from... Ir pam pa ram pa ram, uždainuojam Don`t Matter! Viskas. Nebereikia galvoti apie energiją, apie sveikatą, apie save. Rankos aukštai aukštai, kūnas už nieko nesilaiko, akys ryžtingai nukreiptos į priekį, vis šaukiant ir šaukiant it don`t matter to me, you`re not a man everybody said but it don`t matter to me / dirty feet on my seat, it don`t matter to me / break my heart tear me apart, it don` matter to me no no / i put a shine in your eye, it don`t matter to me / `cause it`s always the same and i`m always the same... Po trumpučio poilsio per Molly`s Chambers, sekė daina, pavertusi renginį ypatingu, neužmirštamu, nors pats kūrinys man veik nepažinus.

Four Kicks. Antai prieš tris mėnesius, kai šėlom Tribute renginy, lietuvis vokalistas pajuokavo su dainos pavadinimu, sužaisdamas žodžiais, išpiešdamas nemažą humoro dozę. Matyt, visa tai prasidėjo dar anuomet. Dainos pabaigoje Caleb atsistojo ant scenos krašto ir sviedė mediatorių į publiką, stebėjau jį, jau kėliau ranką, kad pagaučiau, tačiau plastmasiukas įstrigo tarp akinių rėmo ir smilkinio! Ir štai pirmąkart po dešimties metų pasijutau laimingas, turįs akinius. Ėmiau šaukti, mediatorių užgniaužęs kumštyje, o tuomet Caleb tarė we got a couple a more songs to play for you guys, nebesitvėriau iš džiaugsmo, sušukau: have a plenty of them! Ir pasigirdo tai, ko tikėtis netekę. Liūdna, net kiek savižudiška Be Somebody! Niekad nemaniau, kad pasitaikys proga kumštyje gniaužti tik ką grojusio dievuko mediatorių ir galop išgirsti šį kūrinį. Ne, apie tai nė sapalioti netekę. Taigi... Įkvėpiam, giliai giliai, oro ir būnam kartu su... Trying to recall what you want me to say / I shake it your way, I shake it your way / Counting on the night for a beautiful day / I shake it your way, I shake it your way / and i say you can`t get enough, now you can`t get enought, can`t get enough, can`t get enough... given a chance i`m gonna be somebody / if for one dance i`m gonna be somebody / open the door it`s gonna make you love me / facing the floor i`m gonna be somebody. Tai beviltė agonija, padėtis be išeities, nuostabus būgnų ir gitarų skambesys, kurį beregint pakeitė sesutė, pavadinta Use Somebody. Per didelės reikšmės neturintis kūrinys, bet tiesiog priverčiantis šėlti, kaip dar niekada nešėlta.

Muzikantai trumpam išėjo, publika ėmė staugti grupės pavadinimą. Apžiūrėjau pagautą mediatorių. Baltas, gan neįprastos formos, su nežinomu užrašu. Sugniaužiau delne ir toliau laukiau. Pralingavom, prašokinėjom per The Crawl and Black Thumbnail, žinodami, kad jėgų dar reikia pasilikti, kad pabaigoje laukia šis tas ypatingo.

Laukė. Matyt, Sex On Fire yra Smells Like Teen Spirit atitikmuo nūdienos roko muzikoje. Tiek Nirvana, tiek Kings of Leon muzika nukreipta į jauną, tolyn besiveržiančią asmenybę, abiejų grupių hitai puikiai ir taikliai atspindi visa, kas aktualiausia ir problemiškiausia. Žinoma, nė neverta Kings of Leon kolektyvo lyginti su Nirvana,  neverta nė mėginti, bet šių kūrinių reikšmė panaši. Tiesiog neapsakoma stovėti minios prieky, atlikėjams grojant šį kūrinį, kuri žino kiekvienas, kurio laukė daugelis, daugeliui be gailesčio atiduodant paskutinius jėgų trupinius po įspūdingo septynių valandų muzikos maratono. Viskas tiesiog sprogo. Tiek balsų stadione nebuvo visą vakarą, tiek vienybės taip pat. Hot as a fever, rattling bones / i could just taste it, taste it / if it`s not forever, if it`s just tonight / oh it`s still the greatest, the greatest / yooooooooooooou / your sex is on fire / and yooooooou, your sex is on fire / consumed with what`s to transpire!!! Įspūdingi vaizdo efektai, imituojantys užsiliepsnojančią techniką scenos palubėse, lyg sprogstančių petardų griausmas ir...

… dar dvi ir...

... dar trys trumpos natos, viskas.

Ošesys. Klyksmas. Keturi paprasti vyrukai, turį nepaprastus talentus, sustojo prieš mus ir draugiškai atsisveikino.

Negalėjau patikėti, kas nutiko. Po truputį skirstėmės, o galvoj švilpavo vėjai. Laukė ilga kelionė namo, nemažai maisto ir vandens automobilyje. Ir tas nuostabus jausmas viduj, tik ką pasibaigus kažkam nerealaus, neįtikimo, įspūdingo.

Ne, Kings of Leon nėra mano mėgstamiausias ar brangiausias kolektyvas. Yra bent penketas atlikėjų, kuriuos vertinu labiau, tačiau tai, ką šie vyrukai sukūrė, apjungdami džiaugsmą, liūdesį, norą trauktis ir siekį išlikti, yra tiesiog nepakartojama. Nė vienas kolektyvas, kurį tekę matyti iki šiol, nesugebėjo sukurti tokio įstabaus reginio. Padaryta viskas, ką buvo galima padaryti.

Pamenu, nė nesuabejojau, ar įsigysiu bilietą į koncertą, kai sužinojau, kur ir kada vyks. Bilietą į Kings of Leon iškeičiau į Metallica koncertą liepos mėnesį. Iki pat birželio dvyliktosios kaltinau save, argumentuodamas, kad tai – didi klaida. Žinoma, bilietas į Kings of Leon reiškė ir didžiulį nuotykį. Ilga kelionė, sužadėtinė šalia, du draugai šalia, pirmas apsilankymas tokio masto statinyje, sugebėjimas aplenkti daugiatūkstantinę minią ir renginį stebėti iš pačių geriausių vietų. Nebeliko minčių, kaltinančių, kad kitą mėnesį nepamatysiu, matyt, vienintelio tokio garsaus roko kolektyvo, beje, jau ne pirmą kartą. Viskas gerai. Per odą vis dar eina šiurpas, tyliai į vakarą kuždant rock to the rhythm and bop to the beat of the radio!!!

 ____________________________________

 šiek tiek nuotraukų: