2014 m. rugsėjo 17 d., trečiadienis

Andrius Mamontovas @Tamsta Club, 10/09/2014

Nė metai nepralėkė nuo rudens, kai muzikos skambesiai nepalyginamomis spalvomis buvo persmelkę kone kiekvieną dieną. Atminty glūdi ryškūs prisiminimai apie spalio mėnesio pabaigą ir erzinančią dulksną, minią žmonių ir areną prie namų, apie laiką prieš, per ir po visko, kai sėdėjau už vairo ir negalėjau atgauti kvapo. Ne dėl to, kad buvo tik ką pasibaigęs visas jėgas išsunkęs koncertas, ne. Nuo pat vaikystės svajojau kada nors atsidurti panašiame renginyje į tą, kurį Foje surengė Vingio parke, man būnant vos šešerių, man stovint balkone, žvelgiant į Vingio pusę ir klausantis aido.
Štai, jau penkerius metus nepraleidžiu nė vieno koncerto – tai Utenos stadionas, tikintis, kad šis gal bus tūkstantasis, tai sostinės Forum Palace, tai Nacionalinis dramos teatras, tai grįžimas laiku per AM+FOJE=30, ir štai dabar, jaukus vakaras Tamstoje.
Daug kas stebisi ir klausia, o aš niekad neatsakau, nes tingiu kartotis, kodėl vis ieškau bilietų, kodėl vis einu ir atiduodu tiek pat savęs. Nejučiom mintyse iškyla Murakami 1Q84 trilogijos intarpas, kuriame romano pasakotojas narstė savo pirmąjį prisiminimą – motiną, svetimą vyrą ir instinktus. Nors ne pirmasis, bet vienas pirmųjų manųjų prisiminimų – kitoks. Aš, motina ir dėdė Antakalnio gatvės atšakoj, besiremiančioje į P. Vileišio gatvę, bute pirmame ir vieninteliame aukšte, susėdę virtuvėje. Jiedu kalbasi, o aš smalsiomis akimis varstau seną japonišką muzikinį centrą, iš kurio kolonėlių sklinda grupės Foje muzika, gali būti, kad Laužo šviesa arba Kitoks pasaulis.
Tai supratau visai neseniai, kai atsisukau į save ir nėriau į savo asmenybės šulinį, kai kažkas galop įtraukė į viršų virvę ir paliko mane būti giliai, giliai savyje.
Štai ir atsakymas, kodėl vis grįžtu į šio kūrėjo renginius – jo muzika yra viena didesnių mano asmenybės pamatinių dalių. Gal kiek apspjaudyta, gal kurio nors šuns apdergta, gal apdaužyta ir aptrupėjusi, bet gink die ne silpna.
Šįsyk gal buvau nekantrus. Kai pirmąkart nulėkiau pirkti bilietų, klubo darbuotoja padovanojo šypseną ir pasakė, kad prekyba bilietais dar nevyko. Kai rankose galop saugiai glaudėsi tai, ko ieškojau, viduj, kažkur sielos užkaboriuose, buvo tylu – niekas nebelaidė žaibų, visi nuleido ginklus ir niūniavo: All we are saying, just give peace a chance.
Mes ir vėl per anksti. Salėje vos keli lūkuriuojantys žmonės ir keli užimti staliukai. Kažkas lyg ir sušmėžavo prie durų, o jau greit nauji marškinėliai (vos radau įsigyti, ko neturėjau) čia pat ir apyrankė su Popsas užkniso juodai čia pat.
Daugiau nei valanda laukimo, žmonių klegesys spraudėsi į kiekvieną patalpos kertelę, koja rėmiausi į scenos kraštą, kad niekas neužlįstų. Rodos, niekas ir neketino piktdžiugiauti, daugelį apėmė keista laukimo nuotaika.
Ir štai. Visi, išskyrus Lukošių, ir Rugpjūčio žvaigždės su Pabėgimu pačiai pradžiai. Mažoje ir jaukioje patalpoje subtiliai skambėjusi elektroakustinė gitara itin tiko. Seniai to laukiau – AM be elektrinės gitaros. Iš savojo bucket list`o galiu išbraukti dar vieną eilutę, tik gaila, kad įrašyti punktai šiame sąraše nyksta per greitai.
Tykūs plojimai ir, nejaugi, šypsenos minioje? Lietuviai moka šypsotis? Lietuviai šypsosi ir nebamba? AM atrodo lyg draugas, kiekvienu intarpu tarp dainų vis kažką pasakantis – tai tiesiog labas, tai šį tą apie renginio vietą, kiekviena daina norintis pasidalinti tekste ir melodijoje esančiomis žinutėmis. Viena iš tų žinučių – Kai tu atversi man duris, leidusi įkvėpti svaigaus vilties dvelksmo, tyliai pritariant: „kai tu atversi man duris / mes atsibusime greta / kai mūsų pirštai pasiklys / vienas kito plaukuose“, juntant brangaus žmogaus alsavimą į kaklą.
Minčių visai nebelikę. Visas dėmesys nukreiptas į vos už gerų dviejų metrų buvusį žmogų bei jam akomponavusius muzikantus. Mačiau gilėjančias raukšles jo veide, gyvas akis ir jutau džiugesį. Matyt, ne vienas pats – išsyk po žinutės apie atvertas duris minią kilstelėjo, o gal parbloškė Dabar ir čia, daina apie Vilnų, kurią kartais iki šiol vadinu Daina apie džiaugsmą. Ir išties, gali įsivaizduoti Vilnių, kai koja muši ritmą ir ploji, gali pats susikurti dainos siužetą – ir kalną, ir gatvę, ir vietas, kurios išgydo vienatvę. Tai antras kartas, kai šios dainos klausiausi gyvai, tik nežinau, kodėl reikėjo laukti visus penkerius metus. Jei esi dabar ir čia / visas džiaugsmas tavyje (mumyse?)!
Žinote tą jausmą, kai esi tam tikroje itin saugioje terpėje, ir lyg iš niekur nieko pajunti, kaip širdis suplaka stipriau, ir per odą perbėga šiurpas? Ir nieko nieko panašaus į šį pasaulį / ir nieko nieko, kas primintų blogas mintis. Tai dar vienas punktelis iš ilgojo sąrašo – pagaliau nereikia pačiam šios groti, pagaliau galiu klausytis garso iš tikrosios pusės. Šis kūrinys su manimi nuo pat vaikystės, tik, žinoma, vaikystėje niekas neįsiskaito, tik plūduriuoja. Dar arčiau šis kūrinys su manimi nuo vienuoliktųjų metų pavasario, kur dvyliktame ar tryliktame aukšte viena žavi garbanė mane gydė nuo nepermaldaujamos depresijos ir nemigos, o aš vis klausiau jos, niūniuodamas „tu man leidai, o gal ir privertei likti aukštai“ – tai leidai ar privertei? Tuomet atrodė, kad privertė. Dabar žinau, kad leido.
Po Nidos dainos, kuri vienareikšmiškai nusitempė kartu į Nidą, ant Parnidžio kopos, kur aplink vien vanduo, iš AM lūpų iššoko žodžiai, esą susirinkome išgirsti liūdnų dainų, o iš manųjų savo ruožtu – garsus pritarimas. Ir, matyt, ilgai nepamiršiu, kaip AM žvilgtelėjo į mano pusę, nusijuokė ir tarė: „Eik jau“. Kažkur pasigirdo nuoširdus juokas, kai nuo scenos mus pasitiko „nes niekad nieks nemylėjo manęs“. Savo vis vien gavau, o dabar, kai prisimenu kūrinį po kūrinio, suprantu, kad gavau net daugiau, nei galėjau tikėtis. Geležinę širdį, tarkim. Kažkur turėjo būti lūžis, po kurio kaklas atsipalaiduos visiškai ir gerklė atsipalaiduos dar labiau. Tu gyvenai kažkur už debesų / į tave tai labai panašu / tu nežiūrėjai atgal, tik pirmyn / netikėjai, kad grįši žemyn. Ir iš viso skaudulio giliai krūtinėj, palaidojom suanglėjusias sienas, kartu su „sidabriniai sparnai, kuriuos pirkai / pakėlė tave per aukštai / ir buvo jau per vėlu, kai supratai / tau neskirta gyventi lengvai“.
Vienuoliktųjų metų rudenį praniūniavau Tiktai tavyje, niūniuoju ir iki šiol, niūniavau ir ten, šypsodamas, atradęs palankiausią dieviškumo apibrėžtį, laukdamas, ir galop sulaukęs, kaip „kodai bus nulaužti / satelitai praneš / nesvarbu, kur esi / mano hakeriai ras“. Ir toji nepadoriai graži gitaros partija pačioje pradžioje, ir visiškas išsikvėpimas pačioje pabaigoje leido šiek tiek atsipūsti, pasvajoti. Kolektyvui paskelbus pertrauką supratau, kad vos dešimties dainų pakako ir nuo šypsenų įsiskaudėjo veido raumenis.
Tai, matyt, ilgiausia pertrauka, kokias teko iškęsti. Alaus poveikis pamažu dingo, tylus minios zyzimas, sudarytas iš aibės skirtingų nuotaikų, išsitempė kaip guma ir prigludo prie veido. O, jie grįžo, dingtelėjo, bet keturiasdešimt minučių trukusios pertraukėlės pabaiga šios kaukės nenutempė. Nenutempė ir nauji AM marškiniai, ir šypsena. Visa tai išnyko suskambus pirmiesiems gitaros akordams, kuomet per mintis žaibiškai perbėgo viskas, kas susiję su bene brangiausia lietuviška daina, kurios antspaudas uždėtas ant kone kiekvieno kiek įstabesnio manojo gyvenimo puslapio. Ir pirmasis AM koncertas prieš penkmetį, ir visos novelės bei apsakymai, įsivaizduojant, kaip kunigas visas šviečia po meilės nakties, kaip protus pametusieji stovi pasmerkti minioje, ir tas pats dvyliktas ar tryliktas aukštas sutikus mano, regis, dvidešimtąjį, ir dar daug daugiau. Galbūt, jei po pertraukos jie būtų sugroję ką kito, lietuviai pasirodytų visgi toliau bambantys, bet Saldi. Juoda. Naktis džiugesį bei laimę būtų pasėjusi net ir po daug ilgesnės tylos. O šie žodžiai: prisimeni, kaip minioje pasmerkti mes stovėjom? / prisimeni, kaip negalėjom nebūti kartu? / prisimeni, kaip pasroviui su visais nenorėjom? / aš vis dar akimirkoj toj stebuklingoj esu išraižyti mano šešėly giliau nei gali įsirėžti kiaurai smingantys ašmenys. Kūrinio metu jaučiau nuostabios garbanės smakrą ant savo peties ir ramiai šypsojausi. Dainos pabaigoje pajutau į save ar mus įremtą žvilgsnį. Tai buvo kokių trisdešimties tamsiaplaukė moteris mąsliu žvilgsniu ir kiek pakilusiais lūpų kampučiais. Pagavusi mano žvilgsnį, lyg ir susigėdo, nusisuko. Jutau jį ir vėliau, galbūt dėl to, kad šypsotis nesilioviau, kad sielas užliejo svaiginančiai Mėlyni plaukai. Ir vėl kelionė laiku, ir žinutės tarp eilučių, ir o, tu puiki šiandieną / ir mes geriam pieną / sėdėdami ant grindų / jei mes liksim dviese / pasakysiu tiesiai / mes rasim bendrų taškų... Taigi, dvi dainos po pertraukos viršijo lūkesčius, keltus visam koncertui. O jei prisiminsim tai, kad AM ir kompanija itin šiltai bendravo ir visąlaik skleidė ramią bei šiltą nuotaiką, renginys vėl tapo giliai įsigeriančiu į kraują.
Sekė tyla. AM stovėjo prieš mikrofoną, rankoje gniauždamas raštelį, kurį, pasakojo, gavo per pertrauką, kurį, pasakojo, perskaitys, nors dažniausiai to nedaro, tačiau šiuosyk esą atrodė verta paskaityti visiems. Raštelis apie neseniai išėjusį žmogų, turėjusį būti šios minios dalimi. Raštelis apie Vandenyje. Per odą šiurpas perbėgo, pagalvojus, kad beveik prieš metus prieš šį kūrinį taip pat vietą rado trumputė istorija, kurios, ne, nepamiršom. Šitas keistas pasaulis verčia mane / amžinai ieškoti vilties / nesibaigiantis triukšmas verčia mane / amžinai ieškoti tylos... Tai buvo lyg kelios trumpos pagerbimo minutės, tylos minutės, kuomet, deja, ne visi įsiklausė į žodžius ir į kūrinį, bet tai juk nieko nestebina. Vandenyje / šaltam vandeny, šie žodžiai skambėjo, kol kiekvienas oro gurkšnis prisigėrė šiomis dviem eilutėmis. Vandenyje... Šaltam vandeny... Vandenyje.. Šaltam vandeny...
Matyt, tas raštelis, tas kūrinys ir šios dvi eilutės gerokai kirto per smegenis, ir sekančios trys dainos tiesiog praplaukė pro akis, palydėtos plojimų ir dainavimo. Ir Ar tai būtum tu, ir Atsimenu tai, kurios metu protas jau lyg ir buvo, lyg ir atsiminė tai, ir Atsibusk, kuri, velnias, ir pabudino mano, tavo ir mūsų visų svajonėms. Ir vėl rankos pusiau į orą, šypsenos jungtukas kilstelėtas į viršų, pailsusios kojos vėl sukruto, kad prisišauktų tą svajonę, kuri skrenda kaip vėjas / malūnai ir fėjos / raganų burtai / alchemikų turtai. Taip, tai buvo laimė. Kai šioji groja namie arba kužda į ausis iš iPod grotuvo, lyg ir nieko ypatingo nevyksta. Kaskart, kai AM ir kompanija ją atlieka gyvai, o regis, atliko kiekviename koncerte iš penkių, apima nenusakomas pilnatvės jausmas. Gal dėl to, kad atlikėjai atrodo velniškai įsijautę, gal dėl to, kad šis kūrinys tiesiog turi būti klausomas gyvai.
Lyg ir pailsėta šiek tiek, išsyk nuslinkus svajonei, nuraibuliavus ratilams, bet ilsėjosi tik kūnas. Mintys dūzgė aplink, bet nežinia apie ką – apie veidu srūvantį prakaitą, apie alsavimą į kaklą, apie įkyroką žvilgsnį, apie mano motiną, upę ramią, ir tėvą, akmenį...
Visad tikėjau, kad Kitoks pasaulis būtų šauni paskutinioji koncerto daina, atsakanti į visus klausimus bei paliekanti aukščiausioj įmanomoj būsenoj. Prieš koncertą užmečiau akį į setlist`ą, bet jos pabaigoje nebuvo. Ji buvo prieš tai. Tai varikliukas daugeliui mano idėjų. Kai žvalgausi ir ieškau, už ko užsikabinti, galop, žinoma, randu. Tai būna bekūnė, bežodė idėja, bet po to kartais suskamba lyg ir trečiasis dainos posmas: tu pabandyk pasižiūrėt / gal kiek ne taip, gal kiek kitaip / tikiu, paprasti daiktai apsivers / ką nors neregėto ir naujo atvers, ir šioji idėja įgauna pradinį atspalvį. Taip nutiko gegužę, kai buvau pasakęs sau turįs surasti idėją ir ją nulipdyti iki kokios nors istorijos. Ir štai keturis mėnesius sėdžiu prie kol kas vieno ilgiausių tekstų ir džiaugiuosi, galėjęs užsikabinti už kažko tokio trapaus ir sukurti istoriją, kuri bent jau man kelia vien džiaugsmą. O kažkada tupėjom po stogu filosofijos fakulteto kieme, šniojome viskį ir grojome Foje dainas, tarp kurių ir šią, jausdami visišką harmoniją, be jokios reikmės eiti kažkur kitur, už muzikos ribų.
Kitokio pasaulio emocija užgožė viską, kas buvo po to. Ir Būkim draugais, kurios niekad nesupratau, nes tiesiog nenoriu būti draugu, ir Saulės miestą, kuris, žinoma, išsunkė paskutines jėgas ir paliko visiškoje, begalinėje sielos ramybėje.
Žmonės klausia, kodėl mėgstu eiti į AM koncertus. Atsakyta.
Žmonės klausia, kodėl mėgstu eiti į koncertus apskritai. Gal todėl, kad einu tik ten, kur manęs daugiausia, taigi ir išsinešu daugiausiai.
Nuo praeitos savaitės vis kartais paklausia, kaip sekėsi trečiadienį AM koncerte. Čia ir atsakiau. O ir idėja surengti koncertą mažoje, jaukioje vietoje – šauni. Ir vis vien lauksim didelio didelio renginio, vieno tokių, kuriems reikia pasiruošti fiziškai, o ne tik ramiai gurkšnoti alų.

AN.

2014.09.16