Nė metai
nepralėkė nuo rudens, kai muzikos skambesiai nepalyginamomis spalvomis buvo
persmelkę kone kiekvieną dieną. Atminty glūdi ryškūs prisiminimai apie spalio
mėnesio pabaigą ir erzinančią dulksną, minią žmonių ir areną prie namų, apie
laiką prieš, per ir po visko, kai sėdėjau už vairo ir negalėjau atgauti kvapo.
Ne dėl to, kad buvo tik ką pasibaigęs visas jėgas išsunkęs koncertas, ne. Nuo
pat vaikystės svajojau kada nors atsidurti panašiame renginyje į tą, kurį Foje
surengė Vingio parke, man būnant vos šešerių, man stovint balkone, žvelgiant į
Vingio pusę ir klausantis aido.
Štai, jau
penkerius metus nepraleidžiu nė vieno koncerto – tai Utenos stadionas, tikintis,
kad šis gal bus tūkstantasis, tai
sostinės Forum Palace, tai
Nacionalinis dramos teatras, tai grįžimas laiku per AM+FOJE=30, ir štai dabar, jaukus vakaras Tamstoje.
Daug kas
stebisi ir klausia, o aš niekad neatsakau, nes tingiu kartotis, kodėl vis
ieškau bilietų, kodėl vis einu ir atiduodu tiek pat savęs. Nejučiom mintyse
iškyla Murakami 1Q84 trilogijos
intarpas, kuriame romano pasakotojas narstė savo pirmąjį prisiminimą – motiną,
svetimą vyrą ir instinktus. Nors ne pirmasis, bet vienas pirmųjų manųjų
prisiminimų – kitoks. Aš, motina ir dėdė Antakalnio gatvės atšakoj,
besiremiančioje į P. Vileišio gatvę, bute pirmame ir vieninteliame aukšte,
susėdę virtuvėje. Jiedu kalbasi, o aš smalsiomis akimis varstau seną japonišką
muzikinį centrą, iš kurio kolonėlių sklinda grupės Foje muzika, gali būti, kad Laužo šviesa arba Kitoks pasaulis.
Tai supratau
visai neseniai, kai atsisukau į save ir nėriau į savo asmenybės šulinį, kai
kažkas galop įtraukė į viršų virvę ir paliko mane būti giliai, giliai savyje.
Štai ir
atsakymas, kodėl vis grįžtu į šio kūrėjo renginius – jo muzika yra viena
didesnių mano asmenybės pamatinių dalių. Gal kiek apspjaudyta, gal kurio nors
šuns apdergta, gal apdaužyta ir aptrupėjusi, bet gink die ne silpna.
Šįsyk gal
buvau nekantrus. Kai pirmąkart nulėkiau pirkti bilietų, klubo darbuotoja
padovanojo šypseną ir pasakė, kad prekyba bilietais dar nevyko. Kai rankose
galop saugiai glaudėsi tai, ko ieškojau, viduj, kažkur sielos užkaboriuose,
buvo tylu – niekas nebelaidė žaibų, visi nuleido ginklus ir niūniavo: All we are saying, just give peace a chance.
Mes ir vėl per
anksti. Salėje vos keli lūkuriuojantys žmonės ir keli užimti staliukai. Kažkas
lyg ir sušmėžavo prie durų, o jau greit nauji marškinėliai (vos radau įsigyti,
ko neturėjau) čia pat ir apyrankė su Popsas
užkniso juodai čia pat.
Daugiau nei
valanda laukimo, žmonių klegesys spraudėsi į kiekvieną patalpos kertelę, koja
rėmiausi į scenos kraštą, kad niekas neužlįstų. Rodos, niekas ir neketino
piktdžiugiauti, daugelį apėmė keista laukimo nuotaika.
Ir štai. Visi,
išskyrus Lukošių, ir Rugpjūčio žvaigždės
su Pabėgimu pačiai pradžiai. Mažoje
ir jaukioje patalpoje subtiliai skambėjusi elektroakustinė gitara itin tiko.
Seniai to laukiau – AM be elektrinės gitaros. Iš savojo bucket list`o galiu išbraukti dar vieną eilutę, tik gaila, kad įrašyti
punktai šiame sąraše nyksta per greitai.
Tykūs plojimai
ir, nejaugi, šypsenos minioje? Lietuviai moka šypsotis? Lietuviai šypsosi ir
nebamba? AM atrodo lyg draugas, kiekvienu intarpu tarp dainų vis kažką
pasakantis – tai tiesiog labas, tai
šį tą apie renginio vietą, kiekviena daina norintis pasidalinti tekste ir
melodijoje esančiomis žinutėmis. Viena iš tų žinučių – Kai tu atversi man duris, leidusi įkvėpti svaigaus vilties
dvelksmo, tyliai pritariant: „kai tu
atversi man duris / mes atsibusime greta / kai mūsų pirštai pasiklys / vienas
kito plaukuose“, juntant brangaus žmogaus alsavimą į kaklą.
Minčių visai
nebelikę. Visas dėmesys nukreiptas į vos už gerų dviejų metrų buvusį žmogų bei
jam akomponavusius muzikantus. Mačiau gilėjančias raukšles jo veide, gyvas akis
ir jutau džiugesį. Matyt, ne vienas pats – išsyk po žinutės apie atvertas duris minią kilstelėjo, o gal
parbloškė Dabar ir čia, daina apie
Vilnų, kurią kartais iki šiol vadinu Daina
apie džiaugsmą. Ir išties, gali įsivaizduoti Vilnių, kai koja muši ritmą ir
ploji, gali pats susikurti dainos siužetą – ir kalną, ir gatvę, ir vietas,
kurios išgydo vienatvę. Tai antras kartas, kai šios dainos klausiausi gyvai, tik
nežinau, kodėl reikėjo laukti visus penkerius metus. Jei esi dabar ir čia / visas džiaugsmas tavyje (mumyse?)!
Žinote tą
jausmą, kai esi tam tikroje itin saugioje terpėje, ir lyg iš niekur nieko
pajunti, kaip širdis suplaka stipriau, ir per odą perbėga šiurpas? Ir nieko nieko panašaus į šį pasaulį / ir
nieko nieko, kas primintų blogas mintis. Tai dar vienas punktelis iš ilgojo
sąrašo – pagaliau nereikia pačiam šios groti, pagaliau galiu klausytis garso iš tikrosios pusės. Šis kūrinys su manimi
nuo pat vaikystės, tik, žinoma, vaikystėje niekas neįsiskaito, tik plūduriuoja.
Dar arčiau šis kūrinys su manimi nuo vienuoliktųjų metų pavasario, kur dvyliktame
ar tryliktame aukšte viena žavi garbanė mane gydė nuo nepermaldaujamos
depresijos ir nemigos, o aš vis klausiau jos, niūniuodamas „tu man leidai, o gal ir privertei likti aukštai“ – tai leidai ar
privertei? Tuomet atrodė, kad privertė. Dabar žinau, kad leido.
Po Nidos dainos, kuri vienareikšmiškai
nusitempė kartu į Nidą, ant Parnidžio kopos, kur aplink vien vanduo, iš AM lūpų
iššoko žodžiai, esą susirinkome išgirsti liūdnų dainų, o iš manųjų savo ruožtu
– garsus pritarimas. Ir, matyt, ilgai nepamiršiu, kaip AM žvilgtelėjo į mano
pusę, nusijuokė ir tarė: „Eik jau“.
Kažkur pasigirdo nuoširdus juokas, kai nuo scenos mus pasitiko „nes niekad nieks nemylėjo manęs“. Savo
vis vien gavau, o dabar, kai prisimenu kūrinį po kūrinio, suprantu, kad gavau
net daugiau, nei galėjau tikėtis. Geležinę
širdį, tarkim. Kažkur turėjo būti lūžis, po kurio kaklas atsipalaiduos
visiškai ir gerklė atsipalaiduos dar labiau. Tu gyvenai kažkur už debesų / į tave tai labai panašu / tu nežiūrėjai
atgal, tik pirmyn / netikėjai, kad grįši žemyn. Ir iš viso skaudulio giliai
krūtinėj, palaidojom suanglėjusias sienas, kartu su „sidabriniai sparnai, kuriuos pirkai / pakėlė tave per aukštai / ir
buvo jau per vėlu, kai supratai / tau neskirta gyventi lengvai“.
Vienuoliktųjų
metų rudenį praniūniavau Tiktai tavyje,
niūniuoju ir iki šiol, niūniavau ir ten, šypsodamas, atradęs palankiausią
dieviškumo apibrėžtį, laukdamas, ir galop sulaukęs, kaip „kodai bus nulaužti / satelitai praneš / nesvarbu, kur esi / mano
hakeriai ras“. Ir toji nepadoriai graži gitaros partija pačioje pradžioje,
ir visiškas išsikvėpimas pačioje pabaigoje leido šiek tiek atsipūsti,
pasvajoti. Kolektyvui paskelbus pertrauką supratau, kad vos dešimties dainų
pakako ir nuo šypsenų įsiskaudėjo veido raumenis.
Tai, matyt,
ilgiausia pertrauka, kokias teko iškęsti. Alaus poveikis pamažu dingo, tylus
minios zyzimas, sudarytas iš aibės skirtingų nuotaikų, išsitempė kaip guma ir
prigludo prie veido. O, jie grįžo, dingtelėjo, bet keturiasdešimt minučių
trukusios pertraukėlės pabaiga šios
kaukės nenutempė. Nenutempė ir nauji AM marškiniai, ir šypsena. Visa tai išnyko
suskambus pirmiesiems gitaros akordams, kuomet per mintis žaibiškai perbėgo
viskas, kas susiję su bene brangiausia lietuviška daina, kurios antspaudas uždėtas
ant kone kiekvieno kiek įstabesnio manojo gyvenimo puslapio. Ir pirmasis AM
koncertas prieš penkmetį, ir visos novelės bei apsakymai, įsivaizduojant, kaip kunigas visas šviečia po meilės nakties,
kaip protus pametusieji stovi pasmerkti
minioje, ir tas pats dvyliktas ar tryliktas aukštas sutikus mano, regis,
dvidešimtąjį, ir dar daug daugiau. Galbūt, jei po pertraukos jie būtų sugroję
ką kito, lietuviai pasirodytų visgi toliau bambantys, bet Saldi. Juoda. Naktis džiugesį bei laimę būtų pasėjusi net ir po
daug ilgesnės tylos. O šie žodžiai: prisimeni,
kaip minioje pasmerkti mes stovėjom? / prisimeni, kaip negalėjom nebūti kartu?
/ prisimeni, kaip pasroviui su visais nenorėjom? / aš vis dar akimirkoj toj
stebuklingoj esu išraižyti mano šešėly giliau nei gali įsirėžti kiaurai
smingantys ašmenys. Kūrinio metu jaučiau nuostabios garbanės smakrą ant savo
peties ir ramiai šypsojausi. Dainos pabaigoje pajutau į save ar mus įremtą
žvilgsnį. Tai buvo kokių trisdešimties tamsiaplaukė moteris mąsliu žvilgsniu ir
kiek pakilusiais lūpų kampučiais. Pagavusi mano žvilgsnį, lyg ir susigėdo,
nusisuko. Jutau jį ir vėliau, galbūt dėl to, kad šypsotis nesilioviau, kad
sielas užliejo svaiginančiai Mėlyni
plaukai. Ir vėl kelionė laiku, ir žinutės tarp eilučių, ir o, tu puiki šiandieną / ir mes geriam pieną
/ sėdėdami ant grindų / jei mes liksim dviese / pasakysiu tiesiai / mes rasim
bendrų taškų... Taigi, dvi dainos po pertraukos viršijo lūkesčius, keltus
visam koncertui. O jei prisiminsim tai, kad AM ir kompanija itin šiltai
bendravo ir visąlaik skleidė ramią bei šiltą nuotaiką, renginys vėl tapo giliai
įsigeriančiu į kraują.
Sekė tyla. AM
stovėjo prieš mikrofoną, rankoje gniauždamas raštelį, kurį, pasakojo, gavo per
pertrauką, kurį, pasakojo, perskaitys, nors dažniausiai to nedaro, tačiau
šiuosyk esą atrodė verta paskaityti visiems. Raštelis apie neseniai išėjusį
žmogų, turėjusį būti šios minios dalimi. Raštelis apie Vandenyje. Per odą šiurpas perbėgo, pagalvojus, kad beveik prieš
metus prieš šį kūrinį taip pat vietą rado trumputė istorija, kurios, ne,
nepamiršom. Šitas keistas pasaulis verčia
mane / amžinai ieškoti vilties / nesibaigiantis triukšmas verčia mane / amžinai
ieškoti tylos... Tai buvo lyg kelios trumpos pagerbimo minutės, tylos
minutės, kuomet, deja, ne visi įsiklausė į žodžius ir į kūrinį, bet tai juk
nieko nestebina. Vandenyje / šaltam
vandeny, šie žodžiai skambėjo, kol kiekvienas oro gurkšnis prisigėrė šiomis
dviem eilutėmis. Vandenyje... Šaltam
vandeny... Vandenyje.. Šaltam vandeny...
Matyt, tas
raštelis, tas kūrinys ir šios dvi eilutės gerokai kirto per smegenis, ir
sekančios trys dainos tiesiog praplaukė pro akis, palydėtos plojimų ir
dainavimo. Ir Ar tai būtum tu, ir Atsimenu tai, kurios metu protas jau lyg
ir buvo, lyg ir atsiminė tai, ir Atsibusk, kuri, velnias, ir pabudino
mano, tavo ir mūsų visų svajonėms. Ir vėl rankos pusiau į orą, šypsenos
jungtukas kilstelėtas į viršų, pailsusios kojos vėl sukruto, kad prisišauktų tą
svajonę, kuri skrenda kaip vėjas / malūnai ir fėjos / raganų burtai / alchemikų turtai.
Taip, tai buvo laimė. Kai šioji groja namie arba kužda į ausis iš iPod grotuvo, lyg ir nieko ypatingo nevyksta.
Kaskart, kai AM ir kompanija ją atlieka gyvai, o regis, atliko kiekviename
koncerte iš penkių, apima nenusakomas pilnatvės jausmas. Gal dėl to, kad atlikėjai
atrodo velniškai įsijautę, gal dėl to, kad šis kūrinys tiesiog turi būti
klausomas gyvai.
Lyg ir
pailsėta šiek tiek, išsyk nuslinkus svajonei,
nuraibuliavus ratilams, bet ilsėjosi
tik kūnas. Mintys dūzgė aplink, bet nežinia apie ką – apie veidu srūvantį
prakaitą, apie alsavimą į kaklą, apie įkyroką žvilgsnį, apie mano motiną, upę ramią, ir tėvą, akmenį...
Visad tikėjau,
kad Kitoks pasaulis būtų šauni paskutinioji
koncerto daina, atsakanti į visus klausimus bei paliekanti aukščiausioj
įmanomoj būsenoj. Prieš koncertą užmečiau akį į setlist`ą, bet jos pabaigoje nebuvo. Ji buvo prieš tai. Tai
varikliukas daugeliui mano idėjų. Kai žvalgausi ir ieškau, už ko užsikabinti,
galop, žinoma, randu. Tai būna bekūnė, bežodė idėja, bet po to kartais suskamba
lyg ir trečiasis dainos posmas: tu
pabandyk pasižiūrėt / gal kiek ne taip, gal kiek kitaip / tikiu, paprasti
daiktai apsivers / ką nors neregėto ir naujo atvers, ir šioji idėja įgauna
pradinį atspalvį. Taip nutiko gegužę, kai buvau pasakęs sau turįs surasti idėją
ir ją nulipdyti iki kokios nors istorijos. Ir štai keturis mėnesius sėdžiu prie
kol kas vieno ilgiausių tekstų ir džiaugiuosi, galėjęs užsikabinti už kažko
tokio trapaus ir sukurti istoriją, kuri bent jau man kelia vien džiaugsmą. O
kažkada tupėjom po stogu filosofijos fakulteto kieme, šniojome viskį ir grojome
Foje dainas, tarp kurių ir šią, jausdami visišką harmoniją, be jokios reikmės
eiti kažkur kitur, už muzikos ribų.
Kitokio pasaulio
emocija užgožė viską, kas buvo po to. Ir Būkim
draugais, kurios niekad nesupratau, nes tiesiog nenoriu būti draugu, ir Saulės miestą, kuris, žinoma, išsunkė
paskutines jėgas ir paliko visiškoje, begalinėje sielos ramybėje.
Žmonės
klausia, kodėl mėgstu eiti į AM koncertus. Atsakyta.
Žmonės
klausia, kodėl mėgstu eiti į koncertus apskritai. Gal todėl, kad einu tik ten,
kur manęs daugiausia, taigi ir išsinešu daugiausiai.
Nuo praeitos
savaitės vis kartais paklausia, kaip sekėsi trečiadienį AM koncerte. Čia ir
atsakiau. O ir idėja surengti koncertą mažoje, jaukioje vietoje – šauni. Ir vis
vien lauksim didelio didelio renginio, vieno tokių, kuriems reikia pasiruošti
fiziškai, o ne tik ramiai gurkšnoti alų.
AN.
2014.09.16
