Placebo @ Warsaw; a year ago

Pralėkė metai. Dažnai kyla ranka sakyti "nejučiom" ar panašiai, bet dabar tai netinka. Pralėkė metai, per kuriuos nutiko daugiau nei įprasta. Naujas darbas, baigtos studijos, antrosios knygos parengimas, neeilinės kelionės, dar vienas naujas darbas, nauji kūrybiniai, muzikiniai, vidiniai potyriai, ir kas? Šiandien sukanka metai, kai visą parą klaidžiojau po priešo užstalę, kur buvau išvytas iš restorano ir kitame restorane pavaišintas kava, nors darbo valandos nebuvo prasidėjusios. Kur sukoriau ratais bent keliolika kilometrų, bet energijos šiam (apačioj) renginiui buvo likę daugiau nei galima numanyti. 

Prabėgo metai. Tad ir metų sulaukę prisiminimai šiandien ne stalčiuj ir ne lentynoj, ne. Jie čia. Pasiknaisiokit. Juk smagu, kai sužinai apie kažką. Ir juk dar smagiau, kai laisva ranka gauni progą pasiknisti po kažkieno kito vidų!

___________________________________

PLACEBO @ Torwar, Warsaw, 12/11/2013

Torwar arena, Varšuva. Aštunta valanda ryto. Dvylika valandų iki koncerto. Esu pirmasis, čia užsukęs. Netoliese tik apsauginis ir brėkštanti aušra. Dar dvylika valandų, taigi iki laiko, kai turėsiu čia eiti, liko kokios aštuonios. Kirsdamas vieną sankryžą po kitos, vis labiau pažindamas šį kitoj fronto pusėj, priešo pusėj, esantį miestą, užmetu žvilgsnį į kalendorių. Ar tikrai šiandien? Pusšeštų metų laukimo, pusmetis su bilietu rankoje – negi laukti beliko tik dvylika valandų? Dažnai stoju, kad įsitikinčiau, ar dabar tikrai lapkričio dvyliktoji, ar koncertas tikrai lapkričio dvyliktąją, ar nepavėlavau. Ne. Tuo patikėti sunku. Mintyse nuo pat vakar nakties, kai išvykau iš Vilniaus, to nuostabaus ir sielai artimo miesto, skamba Life`s for the living. Gal dėl to, kad tai – paskutinė klausyta daina. Niūniuoju priedainį ir laukiu, kada sugebėsiu patikėti, kad šiandien – ta diena, kurios laukiau taip ilgai, kuri neabejotinai, kad ir kas benutiktų, visas likusias dienas išliks viena svarbiausių. Dangus apniukęs, liūdnas. Apsiniaukęs, kaip ir mano muzika. Monotoniškas, kaip ir mano muzika. Taip pat kankinantis. Varantis iš proto.

Tai pats, matyt, netinkamiausias metas. Šios dvi studijų savaitės bus klaikios, o štai sava valia pats išbraukiu net tris dienas, kad būtų, palauk – sunkiau ar šviesiau? Palauk – pamažu baimė dingsta. Protą užvaldo laukimas, velnioniškas laukimas.

Esu kavinėje, kurioje dirba vien vyrai, nė vienas nemoka angliškai. Groja pasibaisėtina muzika – tokia, kokią mėgsta blankesni už statistinius, tokius paauglystėj vadindavau nuliais. Bet kaip tik dėl šio triukšmo prisiverčiu prisiminti tuos kelis, kuriuos pažįstu ar pažinojau (ar ir tai, ir tai?) būtent dėl Placebo. Dažnai apie juos nutyliu – kas susiję su Placebo, tas tik mano. Pamenu, dažnai savęs klausdavau, gerai ar ne, kad vos su vienu kitu galiu pasidalinti tuo, kas brangiausia. Šiądien tai gerai. Varšuvoje esu vienas. Turėtų būti baisu – juk minėjau, tai kita fronto pusė, priešo žemė. Nė nemanau prasižioti, iš kur esu. Tai būtų tolygu savižudybei. Čia tik aš, savos mintys ir vis labiau artėjantis rytojus, kai grįšiu ten, kur nebūtina slėptis, kad būtum namie. Tik aš, savos mintys ir neeiliniai rytojai.

Dvylika. Varšuvoje esu jau šešias valandas. Kojas skauda nuo vaikščiojimo. Kiek sukoriau? Nuo stoties iki arenos, nuo arenos iki senamiesčio. Kur dabar? Dar pora valandų ir galėsiu eiti į hostelį, pasidėsiu daiktus, trauksiu ten. Nenumanau, kur dėtis. Pasiklystu. Prisėdu kiekviename parke ant suoliuko, gurkšteliu vandens, pasižvalgau. Žmonės nemalonūs. Tokie, kokius įsivaizdavau. Galop nusprendžiu sušilti prekybos centre. Bet ir jame sugebu tik sėdėti ant suoliuko. Laukimą jau Beckett`as įvardino kone kaip žlugdančią patirtį. Anie statistai iš pjesės nė nežinojo, ko iš tikrųjų laukia, o aš... Palauk, o aš žinau, ko laukiu? Gali būti, kad Placebo yra tas pats, kaip Godo – mirtis. Į ją vis tiesiu rankas, atsitraukiu, kai šaltis užkabina pirštus. Vėl nežinau, ko laukti. Matyt, nė negalėčiau aprėpti žodžiais. Jie kažką įvardintų. Nenoriu nieko įvardinti. Reikia tiesiog pabūti neįvardinamoje būsenoje.

* * *

Kiekvienas žingsnis artina prie jų. Viena gatvė, antra. Viena sankryža po kitos. Nebesidairau į žemėlapį nebereikia. Pažvelgiu dangaus kamputin besileidžiančią saulę, surandu pietryčius. Viskas, niekas nebesustabdys.

Prie arenos dar nedaug žmonių. Neskubu stoti į eilę. Dar beveik dvi valandos, tada mane įleis, o visiems šiem atvers duris kiek vėliau. Nėra reikalo šalti eilėje. Ant įėjimo į areną durų užkabinti Placebo plakatai, girdžiu nepažįstama kalba murmančius žmones. Galop stoju į early entrance eilę. Geltonšvarkiai darbuotojai kažką šaukia, matyt, apie tai, ko negalima nešti į areną. Tegu. Kažkas išnarsto mano kuprinę, kurioje nieko, tik knyga ir ši užrašinė. Vyras suglumęs pažvelgia man į akis. No need to bullshit before a show, sakau, o jis linkteli ir praleidžia. Bilietas taip ir lieka nepažymėtas – arenos prieangy buvę apsauginiai nesugeba manęs pagauti, niekas nebūtų sugebėjęs. Kojos pačios velkasi į arenos priekį. Kažkas šaukia man už nugaros, veikiausiai kviečia grįžti. Nė už ką.

Pusė šeštos. Koncertas beveik pusę devynių. Šios valandos bus sunkiausios – kojas ne juokais skauda. Sunku išstovėti, tad dažnai keičiu lygsvarą. Galiausiai ant scenos užlipa apšildanti grupė, kuri, deja, nesugebėtų sušildyti nė mieliausios moters. Juokingos šukuosenos, vaikiškai apklijuotos gitaros, tikras gyvo garso techno šlamštas. Kažkas šoka, bet daugelis žmonių nusisukę arba šiaip dairosi, į tašes kiša striukes, megztinius.

Daugiau jokių užrašų, jokių rašiklių ir telefono – nuo šiol visas dėmesys ten.

* * *

Naktis. Iki autobuso liko šešios valandos. Tad daugių daugiausiai penkios valandos miego. Grįžtant atgal, kai apšildanti grupė tarė kažką atgrubaus, matyt, lenkišką atsisveikinimą, arenoje vėl įsivyravo tyla. Ant scenos užlipo įrangą, instrumentus tikrinantys, derinantys žmonės. Kažkas iš už nugaros pasiryžo spraustis į priekį. Atrodo, taip panoro daryti visi. Prie vieno pažasties prisispaudė prakaituotas storulis, iš kitos pusės į mane atsirėmė kokios trys paauglės. Jaučiu į nugarą įremtas kažkieno kaulėtas rankas. Šypteliu – to nebus. Visus gražiai nustumiu. Storulis nepatenkintas atsigręžia, bet pamatęs mano žvilgsnį pasitraukia pats. Paauglės taip pat.

Priešais LLL atributika papuoštas būgnų komplektas, dešinėje sustatytos aštuonios gitaros, kairėje taip pat. Scenos kampe smuikas, sintezatorius, pianinas. Atrodo, viskas paruošta. Taip norėjosi giliai įkvėpti ir skanduoti grupės vardą, bet tuo pačiu be proto norėjosi ir išsaugoti paskutines jėgas. Ir pagaliau, ir pagaliau, ir, PO VELNIŲ! Pagaliau pasigirsta B3 motyvai, ir pagaliau, pagaliau ant scenos iššoka Steve, iškart už jo Stef, paskutinis, kaip įprasta, kone šokdamas, priimdamas tiesiamą gitarą, Brian. Jaučiu veide beprotiškai plačią šypseną. Jaučiu, kad tokią plačią šypseną veide nešiojausi vos kelis kartus. Viskas pranyksta. Tik ne muzika, tik ne mintys. Problemos, kurių šiuo metu daigiau nei bet kada anksčiau išblunka. Viskas. I refuse to remain in regret / I refuse to be left behind / No contrition from me will you get / No submission to dilettantes – tai žodžiai, kuriuos buvau užmiršęs, tai daina, kurios neklausiau taip seniai, nors žodžiai vis dar išlikę. Publika vieninga, nors judesiai padriki. Nors nepaprastai gera stovėti pačiam prieky, stebėti ir klausytis žmonių, kurių muzika apjungia abi dažnai skylančias sielos dalis, ir girdėti vieningą publikos dainavimą. Passionflower / Catherine wheel / Higher power / Help me start to heal – ošėm kartu, visi, nors kol kas tyliai, kol kas neišjudinti. Pirmieji plojimai, Brian pakeitė gitarą ir nuoširdžiai šypsodamasis pažvelgė į mus. Vėliau nuo interneto neatsitraukiantys liurbiai rašys, kad jis nebendravo, buvo šaltokas, o man tai kels juoką – žmogus dažniausiai supranta, kad su juo bendraujama tik žodžiais, nėra tokių dalykų, kaip gestai, mimikos, žvilgsniai. Jie klys. Pamatyti nuoširdžią ir taikią šypseną, matyt, brangiau nei išgirsti žodžius, kurie sakomi kiekvienam.

B3 metu kuprinė glaudėsi prie kojų. Pamaniau, kad viską pamesiu – užsidėjau ją taip, kaip nešiodavau penktoje klasėje, tai yra, ne ant nugaros, o ant pilvo. Pačiu laiku, nes pasigista For what it`s worth akordai – dainos, kurios metu norėta išsitaškyti dar 2009-aisiais. Žodžiai niekad nereiškė kažko brangaus, mano gyvenimas visiškai kitoks, bet kažkas dainoje – gal skambesy, emocijoje? – yra kažkas, kas užveda. Broke up the family / Everybody cried / For what it`s worth / I have a slow desease / That sucked me dry / For what it`s worth / Come on walk with me / Into the rising tide – rankos taškosi ore, kažkas trenkia į galvą, kažkam į veidą, bet, matyt, niekas nepyksta, nes visiems kūniškas skausmas kol kas nesvarbus. Maudulys kojose lyg dingsta, nors žinau, kad trumpam.

Pasigirsta akordai, žadinantys kas rytą. Loud Like Love. Reikėjo vos poros dainų, kad apšiltumėm. Rankų miškas. Apsauginiai kiek pasimetę. Kažkas mane išstūmė iš pirmos eilės, nors buvau taip arti, kad koja liečiau tvorelę. Kai vasarą pirmąkart išgirdau šią dainą, pavėlavau į susitikimą, kaip klausiau antrąkart, sudeginau vakarienę. To see the birth of all that isn`t now / Can you imagine a love that is so proud / It never has to question why or how. Ir visi visi kartu šaukėm, o Brian tik tyliai pritarė – WE ARE LOUD LIKE LOVE. Taip neįprasta ir jauku suprasti, kad net ir Placebo muzikoje yra kažkokio gyvenimiško džiaugsmo.

Prieš akis stojo kadaise matytas įrašas iš Rock Am Ring festivalio, kurio metu, atliekant Twenty Years, gitaros atgailavo greičiausiai už visas instrumentų kada padarytas nuodėmes. Prieš akis stojo visi potyriai, susiję su šiuo legendiniu įrašu – nuo aštuonioliktojo gimtadienio ir nesutikimo dainuoti, nuo paaugliškų kryčių iki šios dainos skambesio iš manos gitaros, pokalbių apie ją, pokyčių ir juoko. You`re the truth not I / Listen / You`re the truth not I... Tai Twenty Years. Kažkas atsisuko į mane ir nusišypsojo. Tą akimirką šypsojomės kartu, nors to žmogaus nepažinojau, suvokiau, kad daugiau niekada nepamatysiu. Bet ta akimirka buvo keista šypsenų sąjunga. Kitą akimirką – gal per kitą posmą – atsisukęs, žmogaus nebemačiau. Realu, kad tai buvo pasąmonės žaismas. That`s the end and that`s the start of it... Rankos į viršų, pirštai, rodę taiką, mušė kūrinio ritmą. Kiek įmanoma, stengiausi nenuleisti akių, žvelgti, įsiminti. Juk tai kūrinys, kuris lengviausiai pasiduoda grojamas mana gitara – lyg visko, ką turiu, jam užtektų.

Žinau, tai skamba kaip pasakojimas. Bet tai ir yra pasakojimas – po koncerto praėjo jau keturios dienos. Placebo pirmąkart išgirdau 2008-ųjų gegužę. Tris dainas – Every You Every Me, Scared of Girls, I Feel You. Ta akimirka, kai išgirdau Every you pradžią, priminė momentą, kai įvyksta kažkas amžino – pirmasis žvilgsnis, pirmasis pokalbis, prisilietimas, pirmosios patirtys. Ši daina visada liks tokia. Like the naked leads the blind / I know I`m selfish I`m unkind / Sucker love I always find / Someone to bruise and leave behind... Atrodo, daina klausyta, koncertiniai įrašai žiūrėti šimtus kartų ir štai pagaliau ji prieš mane. Akordas po akordo, posmas po posmo, rankos mostas po rankos mosto.

Kai kurių dainų niekada nemėgau. Bet tądien manęs niekas nebūtų sustabdęs – žodžiai spruko iš lūpų net ir per Too many friends. Atrodo, daina išties mėgiama. Ir pačiam atrodo, kad jai nieko netrūksta, tik rimtesnių žodžių. O tąvakar... Tąvakar kiekviena daina buvo nelyg himnas, virpinantis sielą.

Sekė šioks toks poilsis per Scene of a Crime. Oro gaudymas, nes buvo nesveikai karšta. Kakta žliaugė prakaitas, o besiklausydamas Scene of a Crime nejučiom prisiminiau, ką Placebo groja po to. Veide vėl plati kaip upė šypsena, nes suklysti negalėjau.

Nesuklydau. Būčiau pamilęs kiekvieną už fronto linijos esantį priešą, jei būčiau žinojęs, kad išgirsiu, kad turėsiu galimybę dainuoti kartu, kad galėsiu liūdėti kartu su A Million Little Pieces. Stef, sėdėdamas prie klavišinių, žvelgė į mus ir karts nuo karto nusišypsodavo. Labiau sau, nei kitiems, bet tai vis tiek buvo šypsnys. Matyt, būtent per A Million Little Pieces ir praradau balsą, kurį, beje, dar sugebėjau gaivinti iki koncerto pabaigos. Pro užmerktas akis, aukštyn užverstą galvą, sklido there wasn`t much I used to need / A smile would blow a summer breeze through my heart / Now my mistakes are haunting me / Like winter came and put a freeze on my heart / I`ve lost the power to understand / What it takes to be a man with my heart / I saw you wanted this to end / You tried your best to be a friend to my heart, ir nors prisiminimais susieti šios dainos nepavyktų, ji viena brangiausių. Beveik niekas nedainavo, tik aš ir porą kitų. Ir dėl to mes keli, bevardžiai, jautėmės ypatingi. Understand / Can`t you see I`m sick of fighting / Understand / Can`t you tell I`ve lost my way / Understand / Look at me there`s no denying / Understand / I won`t last another day... Ir viskas, absoliučiai viskas bent trumpam išnyko. Aš, tu, jie, mes, liko tik baimingas trapios laimės jausmas. Ir iškart po to Brian, Stef ir Steve smogė gal net ir stipriau. Speak in Tongues. Devintųjų vasara, rytų Aukštaitija, bemiegės naktys ir Speak in Tongues – she and me is the history of violence / Though I long and burn to touch you just the same. Širdy visada buvo kertelė šiai dainai, matyt, tie trys vyrukai apie tokius dalykus jau prisiklausę, nėra ko priminti. Don`t let them have their way / Don`t let them have their way / You`re beautiful and so blase / So please don`t let them have their way / Don`t fall back into the decay / There is no law we must obey / So please don`t let them have their way / Don`t give in to yesterday / We can build a new tomorrow, today... Teko gerokai paplušėti, kad rankos išliktų pakeltos, kad siela neišskristų lauk. Kaip tik dainos pabaigoje pajutau, kad stinga oro, kad apleidžia jėgos. Kažkuriuo metu pajutau pučiamo oro gūsius, atsigavau. Ką jau ką, bet už iškritimą Placebo koncerto metu sau nebūčiau atleidęs.

Lyg tai būtų koks likimo vingis, sekė dvi dainos, kurių metu galėjau atsipūsti, pailsėti, nusivalyti prakaitą. Nė nemaniau, kad koncerto metu bus staigmenų. O juk paskutinio turo metu jie pristatė kiek pakeistą Soulmates (Sleeping with ghosts?) versiją. Tai kodėl kažko tokio nepadarius ir dabar, matyt, pagalvojo. Visai neatpažįstama melodija. Klausiausi ir galvojau, negi kažką savo gyvenime praleidau. Ne. Tai jie kažką pakeitė. visiškai pakeitė Space Monkey dainos pradžią. We`re sown together / She`s born to mesmer / Beside astride her / I die inside her. Ir vėl įsijungė beribės laimės (?) režimas, banguojanti rankų jūra vis dar ošė, kai, pasibaigus dainai, Brian dėkodamas linktelėjo ir paėmė dar vieną gitarą, kuri...

Tyla. Spengianti tyla. Ten vykau ne tik pamatyti Placebo, bet ir išgirsti dvi dainas, kurioms pardaviau sielą, kurių padedamas parašiau geriausius tekstus, kurias moku it poterius. Tai buvo pirmoji. Tai buvo visiškas aklumas, ramybė. Tai buvo Blind. It nutrūkęs nuo pavadžio grįžtu ten kasdien, net ne po kartą. Blind – viso gyvenimo skambesys. Nuolatinis siekis to, ko nėra. Kai gauni pakankamai, ieškai kažko kito, taip pat akinančio, taip pat nepasiekiamo. Blind visada buvo  motyvatorius numeris vienas. If I could tear you from the ceiling / You know I`d freeze us both in time / And find a new brand new way of seeing / Your eyes forever glued to mine – ir šįsyk Brian`o akys nebuvo užmerktos, jos žvelgė į beorės arenos palubes, gal aukščiau, lyg tas, ko siekiama, būtų tai, ko laukė statistai iš Beckett`o pjesės. You don`t believe me but you do this every time... Jis apsikabinęs mikrofoną, kaip prieš keletą metų Eicca buvo apsikabinęs gležną violončelę, kaip Clapton`as birželį savo Martin gitarą.

Tai kertinis dienos lūžis. Darsyk pajutau, kaip trūksta oro. Ne man vienam. Paskutinio priedainio metu mane iš priekio išstūmusi moteris krito be sąmonės. Stipriai trenkiau apsauginiui į petį, rodydamas pirštu į ją. Keturiese nelaimėlę iškėlėm. Brian nenuleido nuo jos akių, Steve net ir po dainos žvelgė į tą pusę, kur buvo nunešta vakaro neatlaikiusi būtybė.

Vėl šiek tiek ramybės. Šįkart ne todėl, kad daina ne mano. Exit Wounds. Per šią iki priedainio medituojama, regimi du besimylintys žmonės ir trečias kažkur toli, kuris viską girdi, jaučia, regi. Emocijos sukyla taip smarkiai, kad atėjus priedainiui norisi šį pyktį išlieti, išvyti toli toli. Want you so bad I can taste it / But you`re nowhere to be found / I`ll take a drug to replace it / Or put me to the ground... Tai neeilinis energijos užtaisas, po kurio supratau, kad viskas bent šįvakar bus gerai, nes kitaip tiesiog negali būti (ei, senasis ego, matai – tie patys žodžiai). Meds. Šioji brangi kaip tamsa, iš kurios nesinori išbristi. Penkerius metus praleidau niūniuodamas, dainuodamas, rėkdamas, grodamas ją. Ir pirmąkart galėjau atiduoti tiek savęs, kiek ši daina verta. I was alone / Falling free / Trying my best not to forget / What happened to us / What happened to me / What happened as I let it slip. Brian`o veidu tekėjo prakaitas taip pat, kaip ir mūsų visų. Jo ilgi plaukai sulipę, ant mano akinių stiklų prakaito lašai. Jis žvelgia kažkur į mano pusę, mano akys įsmeigtos į jį. Keista, bet kaip tik tada, pasibaigus dainai, prisiminiau, kaip kadaise svarstydavom, ko prašytumėm Brian`o pagroti, jei jis būtų šalia. Ar tik ne per Meds aplankydavo tokios mintys?

Kai arenoje pasigirdo dvi klavišinių natos, publika, regis, sprogo. Garsas kurtinantis. Šaukimas, klyksmas. Dar dvi natos. Dar keturios. Ir iš naujo. Tyliai zyzianti gitara, kas taktą garsėjanti. Song to Say Goodbye. Daina, apie kurią žinau daugiausiai. Kuri sako daugiausiai. Daina, pagal kurią parašiau tekstą, kuris ilgainiui tapo mano pirmąja šalies masto publikacija. Daina, apie kurią kalbėtasi su visais pažįstamais. Nuo tų, kuriems Placebo muzika niekada nepatiks, iki tų, kuriems Placebo muzika yra viskas. Paskutinįkart tai buvo vasarą, gal liepą ar rugpjūtį, kai su grupioku gurkšnojau alų ir apie ketvirtą ryto jis pats ją prisiminė. Buvo taip keista – pagaliau ne aš svaičioju apie Placebo, bet kažkas apie Placebo svaičioja man. Tąvakar daina nuskambėjo garsiau, agresyviau, dar skaudžiau. Visi kartu dainavom you`re mother nature son / Someone to whom I could relate / Your needle in your damage done / Remains a sordid twist of fate / Now I`m trying to wake you up / To pull you from the liquid sky / Cos if I don`t we`ll both end up / With just your song to say goodbye / My oh my.

Special K metu vieningai traukėm šios paaugliškos meilės istorijos posmus, matyt, visi prisimindami tai, kas buvę, tuos, kurie buvo ir yra brangūs. Suskambus tylai, Stef atsistojo ant pačios scenos kraštelio ir žaidė su mumis, kaip katė su siūlais ar pele – nė nereikėjo laužyti galvos, kokiam kūriniui atėjo eilė. Neskubėdamas užspaudė akordą, pažvelgė į mus. Atsikvėpė. Lyg būtumėm teatre. The Bitter End. Jėgų likę tiek mažai, aplink stovintiems trenkta tiek kartų, nė nebesitikėjo, kad šis vakaras tęsėsi. Every step we take that`s synchronized / Every broken bone / Reminds me of the second time / That I followed you home / You shower me with lullabies / As you`re walking away / Remind`s me that it`s killing time / On this fateful day. Po šios dainos nieko neliko iš Brian`o mikrofono stovo. Niekas gal to ir nepastebėjo – šešetukas išėjo, nors visi žinojom, kad grįš, kad dar laukia trys ar keturios dainos, ir tikrai žinojau, kokios laukia, tik kuri, kuri bus ta?

Stef tarė norįs pagroti dainą, kuria prasidėjo Placebo kelias. Nerimo kelias. Teenage Angst. Rankos į orą, rankos palengva siūbavo. Tai buvo versija, kurią pristatė tik rugsėjį, nors tai tikriausiai pirmoji dainos versija. Gitaros partiją, skambančią įraše, pakeitė bosinė gitara ir, dievaži, skambesys neapsakomas. Prakaitas sruvo pro akis, nė nežinau, tai buvo prakaitas ar ašaros. Airs and social graces, elocution so divine / I`ll stick to my needle / My favourite waste of time / Both spineless and sublime. Nepraėjus nė porai sekundžių po dainos pabaigos, arena užliejo Running Up That Hill motyvai. Viskas. Tiek Blind, tiek RUTH būsiu pamatęs, pagalvojau, nors realu, kad apie tai pagalvojau gerokai vėliau. Jei pirmoje koncerto dalyje mintys sukosi dar pakankamai sparčiai, dabar jų visai nebebuvo. It doesn`t hurt me / You wanna feel how it feels / You wanna know / Know that it doesn`t hurt me / You wanna hear about the deal I`m making... Nebežinau, ar dainavau, nes išėjęs iš arenos pajutau nebeturįs balso. Nors manau, kad balsas dingo vėliau išgėrus alaus. Tai buvo visiška nirvana. RUTH yra kūrinys, kurį atiekant neįmanomos klaidos. Tai tokio lygio kūrinys, kaip Nothing else matters ar Wish you were here. So god tell me if we both matter / Don`t we..?

Po RUTH į mane lenkiškai kreipėsi tas pats jau minėtas storulis, rodydamas į grindis, pašviesdamas telefonu. Nesupratau, ką sakė, bet ten mėtėsi manasis megztinis, visas nusmurgęs ir žemėtas. You need not this? Laužyta kalba paklausė jis. No worries, enjoy the music, atsakiau.

Ir dar viena daina iš albumo Meds. It`s in the water, baby / It`s in the pills that pick you up / It`s in the water, baby / It`s in the special way we fuck / It`s in the water, baby / It`s in your family tree / It`s in the water, baby / It`s between you and me. Stovėjau – nebeturėjau jėgų, po visų begalinių šmirinėjimų po priešo miesto senamiestį tiesiog nebeturėjau jėgų. Dainavau – tą šįsyk puikiai pamenu. Bent taip galėjau prisidėti. Stengiausi sukaupti jėgas, juk Post Blue tikrai nebus paskutinė daina, ne.

Per Infra-Red palikau paskutinę dalį savęs. Paskutines jėgas, paskutinius balso likučius. Matyt, visi, stovėję priekyje, jautėsi panašiai. Publika pirmąkart nenuvylė. Jau buvo pabodę matyti, kad koncertų metu susirinkę ne tie žmonės, nejudrūs, nejaučiantys, atėję tik paklausyti tų, kurių galbūt daugiau niekad nebeišgirs. Šįkart buvo viskas kitaip. Visi buvome vieningi, visi buvome didelė Placebo šeima. Cause I can see in the dark – ir dar, ir dar, ir dar kartą – I will find you – I will find you – I will find you!

Dar pusę valandos stovėjau arenoje ir bukai šypsojausi, žiūrėdamas į išrenkamą būgnų komplektą, į dėklus guldomas gitaras. Nežinau, ar lietuvių kalboje yra tokia frazė, bet angliakalbiai dažnai linkę sakyti – It was the time of my life. Iki šiol tokių įvykių buvo du. Vienas iš jų – šių metų Paryžius, kai ji pasakė taip. Jausmas, kurį suteikė Placebo – muzika, Brian, Stef, Steve, jausena, garsas, mintys – tai nepakeičiama. Visa tai neištrinama.

Visa tai – užrašai sau. Užrašai, padėsiantys nepamiršti. Šio teksto neredaguosiu, netvarkysiu. Visa tai – padriki užrašai sau.

AN.

2013.11.16

Vilnius – Varšuva – Vilnius

Yesterday

Kokybiškas kinas turi savybę pripūsti idėjų. Tai pirmas kartas, kai pagaunu idėją, visiškai nesusietą su jos šaltiniu. Galbūt taip nutiko dėl to, kad vienąsyk sapnavau ar įsivaizdavau ant tamsiai mėlynos ir labai senos Gibson Memphis gitaros merdintį žmogų. Ganėtinai ilgai tai tebuvo tik mintis, bet Jim Jarmusch`o Only Lovers Left Alive - visai su idėja nesusijusi juosta - įkvėpė noro ir jėgų pabandyti. 

Atguls keli tekstai, kurių pavadinimai siūlys tiek idėją, tiek kontekstą. O kas bus vėliau, žiūrėsim. Enjoy!

_______________________________________________________________________

1. VAKAR / YESTERDAY

Du tūkstančiai aštuntieji, mums buvo viso labo po septyniolika. Atrodė reikšminga tai, kad buvau kiek vyresnis, nors tik vienuolika dienų. Smarkiai lijo, nuotaikos subjurusios, nes anuomet, tų metų lapkritį, nuotaikos tiesiog negalėjo būti geros, kai stigo visko – ir pinigų, ir maisto, ir galimybių pramogauti. Vėlavome, buvo permirkę, tačiau net bėgdami sugebėjome įsivelti į paiką ginčą dėl kaimynės Ievos. Adomas tikino, kad pats jai tiktų labiau nei aš, jos vaikinas. Jis jai būtų švelnesnis, nespaustų, būtų kantrus. Šaižiai šyptelėjau ir Adomas suniūniavo vienos Bitlų dainos eilutę – let it be. Tu vyresnis, tu žinai, numojo, nors mačiau, kad juokais.

Pavėlavome. Klubo duris saugojo stambaus stoto vyras plikai skusta galva, jo kūną šildė stora pūkinė striukė. Tai klubas, į kurį paauglių neleisdavo. O mes dar ir vėlavome. Tikėjomės, kad įsimaišysime į minią ir kažkaip prasliuogsim.

Adomas krenkštelėjo, duodamas ženklą, ir pro apsauginį praėjome nesusidūrę žvilgsniais. Adomas tarstelėjo, kad šiame klube dirbo jo pažįstama, ir, sugriebęs už alkūnės, nusivedė už pastato kampo, atlapų durų link.

Suėmė piktdžiugiškas jaudulys, kuris užklumpa, kai imiesi kažko, kas esti tabu. Ypač čia, Vilniaus senamiestyje, kur progos nusižengti dažnai turi laukti pakankamai kantriai.

- Pro čia galim praeiti, mane visuomet praleidžia.

- Kas?

- Kas kas?

Adomas nusišypsojo ir nėrė pro atlapas duris. Buvo pats darbo įkarštis, niekas nepastebėjo, kai žengėme pro virtuvę. Kelios stambios virėjos lyg ir pajuto kažką esant viduje, o gal pajuto tik įsiveržusį vėjo gūsį, tačiau nė viena neatsisuko. Perbėgę virtuvę ir koridorių, atsidūrėme užkulisiuose, už kurių išgirdau švelnų gitaros skambesį ir juoką. Pavėlavome į koncertą, kuriame trys vietiniai bardai ketino groti Bitlų dainas. Apie grupę prirašyta daug knygų, sukurta daug atnaujintų dainų versijų, jau atrodo, kad šioji tema visai išsemta, tačiau, kaskart išgirdus, kad žmonės imasi šios muzikos, nori ją neštis kartu su savimi ir dalintis su visais, sušildo ir pasėja intrigą.

Prisliūkinome prie durų, kurias tikėjomės praverti ir patekti į vidų, tačiau jose nebuvo rankenos.

- Velnias, - tariau.

- Bet juk esame geriausiose vietose, - pasakė Adomas, į kažką užsižiūrėjęs.

- Traukis.

Tarp durų ir sienos buvo mažytis tarpas, pro kurį už kelių žingsnių matėsi vienas muzikantų. Jis sėdėjo, ant kelių laikė ir derino elektrinę gitarą.

Aplink mus tamsu. Už anų durų taip pat. Juoku prislėgtą tylą išardė muzikantų pasisveikinimas ir negausios publikos plojimai, kažkieno šūksnis.

- Negi turėsim čia likti? Na, bent paklausysim.

- Įsivaizduok, kas bus, jei mus čia kas užklups.

- Ot bus juoko.

- Namie iš juoko badu springsim.

Kurį laiką tiesiog stovėjome, atsirėmę į aklinai užvertas duris ir klausėmės. Viena daina sekė kitą, švelnūs skambesiai ir poetiniai tekstai, regis, surado sielą ir valiūkiškai glostė ją. Vokalas, atrodo, greit pasiekė ne tik pinigus už įėjimą sumokėjusiuosius, bet ir tokius, kaip mes, kokių klube daugiau nebuvo.

- Tik pažiūrėk, - nutęsė Adomas.

Pažiūrėjau, bet į ką? Į tamsią sieną, ant kurios buvo mesti ilgi mūsų šešėliai. Į užrakintas duris. Į menką šviesos plyšį koridoriaus gale.

Adomas prilėkė prie durų, kurių anksčiau nepastebėjome. Vos praviros.

- Palauk, gal ten kas yra... – tariau, bet Adomas jau buvo įlėkęs į vidų.

- Ps, - išgirdau ir supratau, kad Adomas buvo vienas.

Nedidukiame kambaryje buvo vos pora kėdžių, stalas, stovas drabužiams sukabinti ir daug kažkieno daiktų.

- Mums nederėtų čia būti.

- O tu bent žinai, kur esame?

- Tai muzikantų daiktai.

Adomas, lyg žinodamas, kur eiti, prislinko prie lagaminų ir, atvožęs instrumento dėklą, ištraukė juodutėlę gitarą. Blausioje šviesoje jos gerai neįžiūrėjau, bet Adomas nušvito, perskaitęs gamintojo vardą, atpažinęs modelį. Tuo metu toptelėjo, kad jis nesielgia, kaip paprastai. Adomas buvo ramus ir drovus vaikis, tikrai nesitikėtum, kad žinotų slaptą įėjimą į muzikos klubą, kad išdrįstų įsibrauti į atlikėjų rūbinę ir nesibaidytų į rankas paimti vieną jų instrumentų. Jis visąlaik šypsojosi, tad visa tai numojau juokais. Gal ir tokiam, kaip Adomas, kartais norisi pabūti kiek kitokiu.

Žavėjomės aptakiomis instrumento formomis ir jo spindesiu. Atrodo, kad ši gitara buvo sukurta tam, kad gautų švelnumo – kampai nugludinti, korpusas platus ir, matyt, sunkus. Apačioje ir viršuje buvo lyg smuiką primenančios pailgos ertmės.

- Kokia tai gitara?

- Neišmanėli tu. Gibson Memphis.

Adomas atsisėdo ant kėdės ir pasidėjo gitarą ant kelių, glostydamas postygį.

Pirmąkart gitarą, pasakojo, į rankas paėmė būdamas aštuonerių. Mama jį nusivedė pas gitaros mokytoją, kuris paskolino senutėlę išklerusią akustinę, kuri ir buvo jo pirmoji. Nežinau, kaip jam anuomet sekėsi, bet gitara lig tol buvo pas jį. Vaikis mėgino groti keliose grupėse, bet galop suprato, kad tai ne jam. Buvo per uždaras ir ramus.

- Žinai, kaip jį pavadinsiu?

- Jį?

- Jis bus Vagis.

- Tu juk jos neišsineši.

- Nebent mus įduosi.

- Žinai, kiek ji kainuoja?

- Iki kelių tūkstančių dolerių.

- Mus namie užmuš.

- Mus namie užmuš, Adomai, taip negalima, - išpyškino šaipydamasis ir užkabino keletą stygų, sugrojo C.

Adomas ir toliau kabino prie stiprintuvo neprijungto instrumento stygas, o už sienos pasigirdo Bitlų Yesterday melodija. Žinoma, mums buvo vos po septyniolika, apie Bitlus žinojome tik tiek, kad grupė iširo prieš beveik keturiasdešimt metų, o nė vienas iš mūsų tėvų nebuvo toks senas.

Adomas imitavo gitaros partiją ir kuždėjo dainos žodžius, kas man atrodė visai nepriimtina. Bitlai mums buvo mantra, niekuomet nė nebūčiau pagalvojęs, kad galėčiau šaipytis iš kažkurios jų dainų. Galbūt jį tiesiog užklupo džiaugsmas laikyti rankose tokį instrumentą, galbūt.

Širdis, rodės, tuoj pavargs plakusi ir sustos, kaktą buvo išmušęs šaltas prakaitas. Tai vieta, kurioje už poros sienų groję muzikantai paliko savo daiktus, žinodami, kad jų niekas nelies. Čia būti nevalia. Tai intymiausia klubo vieta, intymesnė net už tas, kur vakar, penktadienį, šiame bare įkaušusios poros slinko mylėtis.

- Net negalvok, kad ją paimsi.

- Nė negalvok mane stabdyti.

Žinoma, jis manęs neklausė. Buvau vyresnis, tačiau ne vyresnysis. Viso labo įbrolis. Į mūsų subyrėjusią šeimą Adomas su mama užklydo vos prieš kelerius metus. Tai, kad mūsų nevaržė jokie giminystės ryšiai, padėjo tapti itin artimais draugais. Tai, kad dėl vienas kito nejautėme atsakomybės, leido išvengti konfliktų. Štai, jaunėlis laikė rankose tūkstančius kainavusią gitarą ir žinojo ją pavogsiąs, o man beliko viltis, kad jei lemta įkliūti, lemta vienam, o ne abiem.

Adomas tarstelėjo, kad būtų protinga iš klubo bėgti atskirai. Gitarą įdėjęs į dėklą, vaikis nedaugžodžiavęs išlėkė. Dar pasisukiojau koridoriuje mažų mažiausiai keliolika minučių, klausydamas muzikos ir atlikėjų pasakojimų, vėliau išėjau į lietų.

Nesupratau, kodėl tai įvyko, kodėl tai turėjo įvykti. Džiugesį ir palaimą greit pakeitė agonija. Juk ką tik leidau nugvelbti vieno iš anų talentingų muzikantų instrumentą.

Vakarą praleidau su Ieva. Dalinomės šiluma. Ji buvo metais vyresnė ir nepaprastai graži bei maloni. Kurį laiką pavaikštinėjome, kad nesušaltumėme. Lietus jau dingęs. Prieš pusiaunaktį užsukome į barą atsigaivinti karštu vynu. Gali būti, kad kaip tik tuo metu, kai apsikabinę gurkšnojome ir laidėme juokelius, Adomas tėvo garaže rado kur pririšti virvę ir padaryti kilpą.

Jo neradome iki ryto. Tąvakar palydėjau Ievą namo ir, praeidamas pro praviras garažo duris, įžengiau namo. Pavakarieniavau su tėčiu. Jo draugės nebuvo. Sakė, kad išvyko pas gimines, bet ne vėliau, kaip prieš valandą.

Ryte tėtis paprašė, kad išvežčiau automobilį į lauką, nes ketino jį nuplauti.

Praviras garažo duris pamačiau tik tuomet. Už senutėlio visureigio kabojo jis. Mano brolis ir artimiausias draugas. Tai nutiko taip netikėtai, išnyko visi pojūčiai bei mintys. Prilėkiau arčiau, tikėdamasis, kad tai žiaurus juokelis, kad Adomas tuoj pakels akis ir kaltai nusijuoks, žinodamas, kad lengvuoju nepraslys. Jis nesujudėjo, kol, negalėdamas nė žingsnio žengti, stovėjau, tuščiai žvelgiau į jo apleistą kūną. Prisiartinau, vildamasis, kad tai sapnas. Trenkiau galvą į visureigio durelių stiklą, bet nepabudau. Paleidau smūgį ranka į tą patį stiklą, sugriebiau ant žemės buvusį plaktuką ir vožiau į dureles. Jos gailiai inkšdamos sulinko, bet aš nepabudau. Buvau toks pat miręs, kaip jis. Veidu sruvo ašaros ir kirtau Adomui smūgį plaktuku į koją, kad jis, po velnių, pabustų, bet benkartas nesugebėjo pabusti, nes prakeiktas benkartas nutarė nusižudyti, tuo pačiu nužudydamas ir mane. Trenkiau jam kumščiu į krūtinę, raudodamas, ir išsyk apkabindamas brangiausią, ką turėjau. Kažkur ant žemės buvo ir tėvo pjūklas, nupjoviau Adomą pražudžiusią virvę ir sukniubęs apkabinau jo atšalusį ir pamėlusį kūną, jo lūpas glausdamas prie savo krūtinės, bandydamas sušildyti ir atgaivinti.

Adomo akys buvo užmerktos, o vokai šalti kaip ledas, tamsūs kaip baimė. Gniaužiau jo varganą kūną, kol į garažą įžengė tėvas ir iškvietė policiją.

Mane išleido po poros dienų, smarkiai sulysusį ir neištarusį nė žodžio. Visą tą laiką kišenėje saugojau garaže ant žemės rastą Adomo raštelį, kuriame nebuvo jokio paaiškinimo, tik padėka ir tai, kad gitara palikta pas Ievą. Negali būti, juk aną vakarą praleidome drauge.

Kodėl Adomo motina išvyko valandą prieš namo grįžtant man? Ar ji užėjo į garažą ir rado sūnų? Juk visureigis – jos.

Anąvakar klube atrodė, kad mūsų ribų neturėjusi draugystė tęsis kur kas ilgiau. Kažkas Adomą slėgė ir aš atsisakiau pastebėti, kas. Klube jis buvo kitoks, o iki jo mirties buvo likusios vos kelios valandos.

Net ir po šešerių metų ausyse vis dar skamba neprijungtos Gibson Memphis stygų zvimbesys. Ir toji tamsa bei plyšys klubo koridoriaus gale įgavę visai kitą reikšmę.

AN.

2014.10.27

Andrius Mamontovas @Tamsta Club, 10/09/2014

Nė metai nepralėkė nuo rudens, kai muzikos skambesiai nepalyginamomis spalvomis buvo persmelkę kone kiekvieną dieną. Atminty glūdi ryškūs prisiminimai apie spalio mėnesio pabaigą ir erzinančią dulksną, minią žmonių ir areną prie namų, apie laiką prieš, per ir po visko, kai sėdėjau už vairo ir negalėjau atgauti kvapo. Ne dėl to, kad buvo tik ką pasibaigęs visas jėgas išsunkęs koncertas, ne. Nuo pat vaikystės svajojau kada nors atsidurti panašiame renginyje į tą, kurį Foje surengė Vingio parke, man būnant vos šešerių, man stovint balkone, žvelgiant į Vingio pusę ir klausantis aido.

Štai, jau penkerius metus nepraleidžiu nė vieno koncerto – tai Utenos stadionas, tikintis, kad šis gal bus tūkstantasis, tai sostinės Forum Palace, tai Nacionalinis dramos teatras, tai grįžimas laiku per AM+FOJE=30, ir štai dabar, jaukus vakaras Tamstoje.

Daug kas stebisi ir klausia, o aš niekad neatsakau, nes tingiu kartotis, kodėl vis ieškau bilietų, kodėl vis einu ir atiduodu tiek pat savęs. Nejučiom mintyse iškyla Murakami 1Q84 trilogijos intarpas, kuriame romano pasakotojas narstė savo pirmąjį prisiminimą – motiną, svetimą vyrą ir instinktus. Nors ne pirmasis, bet vienas pirmųjų manųjų prisiminimų – kitoks. Aš, motina ir dėdė Antakalnio gatvės atšakoj, besiremiančioje į P. Vileišio gatvę, bute pirmame ir vieninteliame aukšte, susėdę virtuvėje. Jiedu kalbasi, o aš smalsiomis akimis varstau seną japonišką muzikinį centrą, iš kurio kolonėlių sklinda grupės Foje muzika, gali būti, kad Laužo šviesa arba Kitoks pasaulis.

Tai supratau visai neseniai, kai atsisukau į save ir nėriau į savo asmenybės šulinį, kai kažkas galop įtraukė į viršų virvę ir paliko mane būti giliai, giliai savyje.

Štai ir atsakymas, kodėl vis grįžtu į šio kūrėjo renginius – jo muzika yra viena didesnių mano asmenybės pamatinių dalių. Gal kiek apspjaudyta, gal kurio nors šuns apdergta, gal apdaužyta ir aptrupėjusi, bet gink die ne silpna.

Šįsyk gal buvau nekantrus. Kai pirmąkart nulėkiau pirkti bilietų, klubo darbuotoja padovanojo šypseną ir pasakė, kad prekyba bilietais dar nevyko. Kai rankose galop saugiai glaudėsi tai, ko ieškojau, viduj, kažkur sielos užkaboriuose, buvo tylu – niekas nebelaidė žaibų, visi nuleido ginklus ir niūniavo: All we are saying, just give peace a chance.

Mes ir vėl per anksti. Salėje vos keli lūkuriuojantys žmonės ir keli užimti staliukai. Kažkas lyg ir sušmėžavo prie durų, o jau greit nauji marškinėliai (vos radau įsigyti, ko neturėjau) čia pat ir apyrankė su Popsas užkniso juodai čia pat.

Daugiau nei valanda laukimo, žmonių klegesys spraudėsi į kiekvieną patalpos kertelę, koja rėmiausi į scenos kraštą, kad niekas neužlįstų. Rodos, niekas ir neketino piktdžiugiauti, daugelį apėmė keista laukimo nuotaika.

Ir štai. Visi, išskyrus Lukošių, ir Rugpjūčio žvaigždės su Pabėgimu pačiai pradžiai. Mažoje ir jaukioje patalpoje subtiliai skambėjusi elektroakustinė gitara itin tiko. Seniai to laukiau – AM be elektrinės gitaros. Iš savojo bucket list`o galiu išbraukti dar vieną eilutę, tik gaila, kad įrašyti punktai šiame sąraše nyksta per greitai.

Tykūs plojimai ir, nejaugi, šypsenos minioje? Lietuviai moka šypsotis? Lietuviai šypsosi ir nebamba? AM atrodo lyg draugas, kiekvienu intarpu tarp dainų vis kažką pasakantis – tai tiesiog labas, tai šį tą apie renginio vietą, kiekviena daina norintis pasidalinti tekste ir melodijoje esančiomis žinutėmis. Viena iš tų žinučių – Kai tu atversi man duris, leidusi įkvėpti svaigaus vilties dvelksmo, tyliai pritariant: „kai tu atversi man duris / mes atsibusime greta / kai mūsų pirštai pasiklys / vienas kito plaukuose“, juntant brangaus žmogaus alsavimą į kaklą.

Minčių visai nebelikę. Visas dėmesys nukreiptas į vos už gerų dviejų metrų buvusį žmogų bei jam akomponavusius muzikantus. Mačiau gilėjančias raukšles jo veide, gyvas akis ir jutau džiugesį. Matyt, ne vienas pats – išsyk po žinutės apie atvertas duris minią kilstelėjo, o gal parbloškė Dabar ir čia, daina apie Vilnų, kurią kartais iki šiol vadinu Daina apie džiaugsmą. Ir išties, gali įsivaizduoti Vilnių, kai koja muši ritmą ir ploji, gali pats susikurti dainos siužetą – ir kalną, ir gatvę, ir vietas, kurios išgydo vienatvę. Tai antras kartas, kai šios dainos klausiausi gyvai, tik nežinau, kodėl reikėjo laukti visus penkerius metus. Jei esi dabar ir čia / visas džiaugsmas tavyje (mumyse?)!

Žinote tą jausmą, kai esi tam tikroje itin saugioje terpėje, ir lyg iš niekur nieko pajunti, kaip širdis suplaka stipriau, ir per odą perbėga šiurpas? Ir nieko nieko panašaus į šį pasaulį / ir nieko nieko, kas primintų blogas mintis. Tai dar vienas punktelis iš ilgojo sąrašo – pagaliau nereikia pačiam šios groti, pagaliau galiu klausytis garso iš tikrosios pusės. Šis kūrinys su manimi nuo pat vaikystės, tik, žinoma, vaikystėje niekas neįsiskaito, tik plūduriuoja. Dar arčiau šis kūrinys su manimi nuo vienuoliktųjų metų pavasario, kur dvyliktame ar tryliktame aukšte viena žavi garbanė mane gydė nuo nepermaldaujamos depresijos ir nemigos, o aš vis klausiau jos, niūniuodamas „tu man leidai, o gal ir privertei likti aukštai“ – tai leidai ar privertei? Tuomet atrodė, kad privertė. Dabar žinau, kad leido.

Po Nidos dainos, kuri vienareikšmiškai nusitempė kartu į Nidą, ant Parnidžio kopos, kur aplink vien vanduo, iš AM lūpų iššoko žodžiai, esą susirinkome išgirsti liūdnų dainų, o iš manųjų savo ruožtu – garsus pritarimas. Ir, matyt, ilgai nepamiršiu, kaip AM žvilgtelėjo į mano pusę, nusijuokė ir tarė: „Eik jau“. Kažkur pasigirdo nuoširdus juokas, kai nuo scenos mus pasitiko „nes niekad nieks nemylėjo manęs“. Savo vis vien gavau, o dabar, kai prisimenu kūrinį po kūrinio, suprantu, kad gavau net daugiau, nei galėjau tikėtis. Geležinę širdį, tarkim. Kažkur turėjo būti lūžis, po kurio kaklas atsipalaiduos visiškai ir gerklė atsipalaiduos dar labiau. Tu gyvenai kažkur už debesų / į tave tai labai panašu / tu nežiūrėjai atgal, tik pirmyn / netikėjai, kad grįši žemyn. Ir iš viso skaudulio giliai krūtinėj, palaidojom suanglėjusias sienas, kartu su „sidabriniai sparnai, kuriuos pirkai / pakėlė tave per aukštai / ir buvo jau per vėlu, kai supratai / tau neskirta gyventi lengvai“.

Vienuoliktųjų metų rudenį praniūniavau Tiktai tavyje, niūniuoju ir iki šiol, niūniavau ir ten, šypsodamas, atradęs palankiausią dieviškumo apibrėžtį, laukdamas, ir galop sulaukęs, kaip „kodai bus nulaužti / satelitai praneš / nesvarbu, kur esi / mano hakeriai ras“. Ir toji nepadoriai graži gitaros partija pačioje pradžioje, ir visiškas išsikvėpimas pačioje pabaigoje leido šiek tiek atsipūsti, pasvajoti. Kolektyvui paskelbus pertrauką supratau, kad vos dešimties dainų pakako ir nuo šypsenų įsiskaudėjo veido raumenis.

Tai, matyt, ilgiausia pertrauka, kokias teko iškęsti. Alaus poveikis pamažu dingo, tylus minios zyzimas, sudarytas iš aibės skirtingų nuotaikų, išsitempė kaip guma ir prigludo prie veido. O, jie grįžo, dingtelėjo, bet keturiasdešimt minučių trukusios pertraukėlės pabaiga šios kaukės nenutempė. Nenutempė ir nauji AM marškiniai, ir šypsena. Visa tai išnyko suskambus pirmiesiems gitaros akordams, kuomet per mintis žaibiškai perbėgo viskas, kas susiję su bene brangiausia lietuviška daina, kurios antspaudas uždėtas ant kone kiekvieno kiek įstabesnio manojo gyvenimo puslapio. Ir pirmasis AM koncertas prieš penkmetį, ir visos novelės bei apsakymai, įsivaizduojant, kaip kunigas visas šviečia po meilės nakties, kaip protus pametusieji stovi pasmerkti minioje, ir tas pats dvyliktas ar tryliktas aukštas sutikus mano, regis, dvidešimtąjį, ir dar daug daugiau. Galbūt, jei po pertraukos jie būtų sugroję ką kito, lietuviai pasirodytų visgi toliau bambantys, bet Saldi. Juoda. Naktis džiugesį bei laimę būtų pasėjusi net ir po daug ilgesnės tylos. O šie žodžiai: prisimeni, kaip minioje pasmerkti mes stovėjom? / prisimeni, kaip negalėjom nebūti kartu? / prisimeni, kaip pasroviui su visais nenorėjom? / aš vis dar akimirkoj toj stebuklingoj esu išraižyti mano šešėly giliau nei gali įsirėžti kiaurai smingantys ašmenys. Kūrinio metu jaučiau nuostabios garbanės smakrą ant savo peties ir ramiai šypsojausi. Dainos pabaigoje pajutau į save ar mus įremtą žvilgsnį. Tai buvo kokių trisdešimties tamsiaplaukė moteris mąsliu žvilgsniu ir kiek pakilusiais lūpų kampučiais. Pagavusi mano žvilgsnį, lyg ir susigėdo, nusisuko. Jutau jį ir vėliau, galbūt dėl to, kad šypsotis nesilioviau, kad sielas užliejo svaiginančiai Mėlyni plaukai. Ir vėl kelionė laiku, ir žinutės tarp eilučių, ir o, tu puiki šiandieną / ir mes geriam pieną / sėdėdami ant grindų / jei mes liksim dviese / pasakysiu tiesiai / mes rasim bendrų taškų... Taigi, dvi dainos po pertraukos viršijo lūkesčius, keltus visam koncertui. O jei prisiminsim tai, kad AM ir kompanija itin šiltai bendravo ir visąlaik skleidė ramią bei šiltą nuotaiką, renginys vėl tapo giliai įsigeriančiu į kraują.

Sekė tyla. AM stovėjo prieš mikrofoną, rankoje gniauždamas raštelį, kurį, pasakojo, gavo per pertrauką, kurį, pasakojo, perskaitys, nors dažniausiai to nedaro, tačiau šiuosyk esą atrodė verta paskaityti visiems. Raštelis apie neseniai išėjusį žmogų, turėjusį būti šios minios dalimi. Raštelis apie Vandenyje. Per odą šiurpas perbėgo, pagalvojus, kad beveik prieš metus prieš šį kūrinį taip pat vietą rado trumputė istorija, kurios, ne, nepamiršom. Šitas keistas pasaulis verčia mane / amžinai ieškoti vilties / nesibaigiantis triukšmas verčia mane / amžinai ieškoti tylos... Tai buvo lyg kelios trumpos pagerbimo minutės, tylos minutės, kuomet, deja, ne visi įsiklausė į žodžius ir į kūrinį, bet tai juk nieko nestebina. Vandenyje / šaltam vandeny, šie žodžiai skambėjo, kol kiekvienas oro gurkšnis prisigėrė šiomis dviem eilutėmis. Vandenyje... Šaltam vandeny... Vandenyje.. Šaltam vandeny...

Matyt, tas raštelis, tas kūrinys ir šios dvi eilutės gerokai kirto per smegenis, ir sekančios trys dainos tiesiog praplaukė pro akis, palydėtos plojimų ir dainavimo. Ir Ar tai būtum tu, ir Atsimenu tai, kurios metu protas jau lyg ir buvo, lyg ir atsiminė tai, ir Atsibusk, kuri, velnias, ir pabudino mano, tavo ir mūsų visų svajonėms. Ir vėl rankos pusiau į orą, šypsenos jungtukas kilstelėtas į viršų, pailsusios kojos vėl sukruto, kad prisišauktų tą svajonę, kuri skrenda kaip vėjas / malūnai ir fėjos / raganų burtai / alchemikų turtai. Taip, tai buvo laimė. Kai šioji groja namie arba kužda į ausis iš iPod grotuvo, lyg ir nieko ypatingo nevyksta. Kaskart, kai AM ir kompanija ją atlieka gyvai, o regis, atliko kiekviename koncerte iš penkių, apima nenusakomas pilnatvės jausmas. Gal dėl to, kad atlikėjai atrodo velniškai įsijautę, gal dėl to, kad šis kūrinys tiesiog turi būti klausomas gyvai.

Lyg ir pailsėta šiek tiek, išsyk nuslinkus svajonei, nuraibuliavus ratilams, bet ilsėjosi tik kūnas. Mintys dūzgė aplink, bet nežinia apie ką – apie veidu srūvantį prakaitą, apie alsavimą į kaklą, apie įkyroką žvilgsnį, apie mano motiną, upę ramią, ir tėvą, akmenį...

Visad tikėjau, kad Kitoks pasaulis būtų šauni paskutinioji koncerto daina, atsakanti į visus klausimus bei paliekanti aukščiausioj įmanomoj būsenoj. Prieš koncertą užmečiau akį į setlist`ą, bet jos pabaigoje nebuvo. Ji buvo prieš tai. Tai varikliukas daugeliui mano idėjų. Kai žvalgausi ir ieškau, už ko užsikabinti, galop, žinoma, randu. Tai būna bekūnė, bežodė idėja, bet po to kartais suskamba lyg ir trečiasis dainos posmas: tu pabandyk pasižiūrėt / gal kiek ne taip, gal kiek kitaip / tikiu, paprasti daiktai apsivers / ką nors neregėto ir naujo atvers, ir šioji idėja įgauna pradinį atspalvį. Taip nutiko gegužę, kai buvau pasakęs sau turįs surasti idėją ir ją nulipdyti iki kokios nors istorijos. Ir štai keturis mėnesius sėdžiu prie kol kas vieno ilgiausių tekstų ir džiaugiuosi, galėjęs užsikabinti už kažko tokio trapaus ir sukurti istoriją, kuri bent jau man kelia vien džiaugsmą. O kažkada tupėjom po stogu filosofijos fakulteto kieme, šniojome viskį ir grojome Foje dainas, tarp kurių ir šią, jausdami visišką harmoniją, be jokios reikmės eiti kažkur kitur, už muzikos ribų.

Kitokio pasaulio emocija užgožė viską, kas buvo po to. Ir Būkim draugais, kurios niekad nesupratau, nes tiesiog nenoriu būti draugu, ir Saulės miestą, kuris, žinoma, išsunkė paskutines jėgas ir paliko visiškoje, begalinėje sielos ramybėje.

Žmonės klausia, kodėl mėgstu eiti į AM koncertus. Atsakyta.

Žmonės klausia, kodėl mėgstu eiti į koncertus apskritai. Gal todėl, kad einu tik ten, kur manęs daugiausia, taigi ir išsinešu daugiausiai.

Nuo praeitos savaitės vis kartais paklausia, kaip sekėsi trečiadienį AM koncerte. Čia ir atsakiau. O ir idėja surengti koncertą mažoje, jaukioje vietoje – šauni. Ir vis vien lauksim didelio didelio renginio, vieno tokių, kuriems reikia pasiruošti fiziškai, o ne tik ramiai gurkšnoti alų.

AN.

2014.09.16

celebrate grimbergen

štai po ketverių nepakartojamų metų tai baigėsi. studijos - over. žinoma, ne amžiams. tai buvo su niekuo nepalyginami ketveri metai. o visa tai pačioje pabaigoje atrodė taip, t.y. peraugau valdžią ir su šypsena einu tolyn:

lyg ketinę vainikuoti studijų baigtį, kiek spontaniškai išnaršėme ne ką kitą, o žemaitiją. ne, nėra gėda pasakyti, kad lankėmės ne kanaruose, graikijoje ar kitose vietose, kurias apsimestinai žino ohoho kiek iš mūsų. ne. džiugu suvokti, kad šalia pat namų, savam krašte yra tokios nuostabios ir kol kas nenuvalkiotos pajūrio vietos.

 

o dabar... kas? nauji iššūkiai ir magistrantūra po metų. ir vadovo pareigos, apie kurias daug svaigta, nuo rugsėjo. ir svarbiausias uždavinys - nepamiršti savojo amato. kažkas jau rašosi, kažkas gimsta. tad kaip ir viskas tvarkoj, viskas pagal planą ir įgeidžius.

o dabar... kas? antroji "the national" vasara, kurios kiekvieną dieną savitai nušviečia šio kolektyvo dainos ir požiūris. rodos, kiekviena savaitės diena bus išsirinkusi po tam tikrą dainą. tarkim, trečiadieniais prašosi grojama "lemonworld", pirmadieniais - "runaway". gal vieną dieną parašysiu romaną, kuriame savaitės dienos bus pavadintos muzikiniais kūriniais, o gal šis laikinas reiškinys greit išbluks ir liks tik įdomus prisiminimas, vertas taurelės ar bokalo.

linkėjimai iš nebemiegančio karo lauko!

Kings of Leon @ National Stadium, Warsaw / 13.06.2014

Buvo balandžio pabaiga prieš penkerius metus, tik ką sulaukiau pilnametystės. Po kelionės autobusu, kuriame klegėjo vien bendramoksliai ir kelios mokytojos, kilo dilema – imtis naujos muzikos ar ne. Noro būta mažai, jaučiausi išvargęs ir piktas, nusivylęs ir mieguistas. Gan ilgai stebėjau į girdėtos, bet niekad neklausytos indie rock grupės albumo pavadinimą ir nusprendžiau pabandyti. Nesuklydau, vakaras tapo šviesesnis, o albumas Only by the Night, matyt, vienas iš dažniausiai perklausytų iki šiol.

Tai buvo mano ir Kings of Leon pradžia. Anuomet negalėjau nė pagalvoti, kad ateityje laikysiu bilietą į jų koncertą ir žinosiu, jog tai ne sapnas. Šių metų pradžioje, sausio pabaigoje, su bičiuliu gurkšnojome alų ir grojome gitaromis, svaičiojome apie (ne)rimtus dalykus. Po visko, nakčiai įsibėgėjus, atidariau paskutinį butelį ir lyg nujausdamas patikrinau kelių mėgiamų kolektyvų koncertinių turų datas. Šnipštas. Belikus patikrinti vieną grupę, daug nesitikėjau, tačiau, atvėręs Kings of Leon puslapį pamačiau, kad, ei, jie už penkių mėnesių atvyksta į Varšuvą! Po kelių dienų keturi bilietai jau gulėjo ant rašomojo stalo.

Tokia šios istorijos pradžia. Visa tai turėjo būti ne tik puikus koncertas, net ir neeilinis nuotykis. Pirmąkart pajutau, kad prieš renginį turiu gerai pasiruošti tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Laukė pusantros paros be miego, tūkstančio kilometrų vairavimo maratonas, septynių valandų renginys.

Kiek keista, kad nejutau jokio jaudulio ar noro, kad likęs laikas prabėgtų greičiau. Ant mano pečių užvirtusi atsakomybė dėl trijų kitų žmonių. Teko labiau rūpintis šia akimirka, o ne tuo, kas vyks stadione ar šalia jo. Tai, matyt, pirmas ir paskutinis kartas, kai keliavome šitaip. Kitais kartais, kai tokių bus, būtinai ieškosime viešbučio ar kad ir paprasčiausios lovos. Ir tada bus visiems ramu. Man, tiems, kas automobilyje, tiems, kas laukia gimtinėj.

Penktadienis, trylikta, pilnatis. Pajudėjome apie ketvirtą valandą ryto, niekur neskubėjome, nes laiko atsargą turėjome daugiau nei milžinišką. Vis stodavome pailsėti, užkąsti, apsižvalgyti, ir štai apie vienuoliktą ryto prasibrovėme iki priešo teritorijos. Nebuvome pasitikti itin svetingai – festivalio organizatoriai, nors ir leido už tam tikrą mokestį pastatyti automobilį, nesiteikė palikti nuorodų, kaip tai padaryti. Kokią valandžiukę trynėmės aplink stadioną, bet radome. Viskas. Ramu. Danguje kaupėsi aštroki debesys, tačiau vylėmės, kad nelis.

Stadionas didingas. Kadangi nieko panašaus Lietuvoje neturime, stebėti į tokio statinio didybę išties įstabu.

Turėjome bent keletą valandų pailsėti, tad susėdome Vyslos pakrantėje. Prieš mus vyko vestuvių fotosesija, o netoli jaunavedžių, ant lieptelio tankių debesų fone gan atvirai glėbesčiavosi intelekto nesužalota porelė. Ne pirmas kartas, kai ten mačiau kažką panašaus, o lenkai darkart įrodė, kokie esą įvairiapusiai.

Likus porai valandų atsistojome prie vartų. Žiūrinėjau į renginio programą. Pirmi turėjo būti suomių vaikinukai French Films, kurių beveik nežinojau. Kartą bandžiau klausytis, bet daugiau nesinorėjo. Gal ir neblogai, žinant, kad turėjau taupyti energiją, kurios ir taip buvo gan mažai – miegota vos keturias valandas. Po suomių turėjo pasirodyti Pixies. Irgi nieko ypatingo, išskyrus vieną dainą, kurią pergrojo Placebo. Buvo itin įdomu pamatyti, ką Kurt Cobain kadaise matė šiame kolektyve, kodėl taip juos mėgo. Po Pixies turėjo pasileisti sunkioji artilerija. Queens of the Stone Age. Kad ir kiek kartų bandžiau klausytis jų muzikos, veltui. Gal kada ir pavyks ištverti, pamėgti, bet bent kol kas to nėra. Vienas iš trijų palydovų šioje kelionėje – tiesiog apsėstas šio kolektyvo, atvyko pasidabinęs jų marškinėliais, tad buvo džiugu, kad bent vienam iš mūsų keturių norisi gerokai apšilti kojas prieš kertinį vakaro kolektyvą. Kalbant apie Queens of the Stone Age, atminty išlikę du įvykiai. Prieš ketverius metus vykęs festivalis, kurį užbaigti buvo patikėta Placebo, o prieš juos grojo būtent Joshua Homme grupė. Prieš pasirodymą Brian Molko dėkojo, kad pastarieji sugebėjo šitaip puikiai užvesti publiką. Kitas dalykas, be abejo, yra J. Homme kolaboracija su Dave Grohl. Nors Homme muzika ir ne man, faktas, kad jis bendradarbiauja su vienu iš mano mėgstamiausių atlikėjų, suteikia nemažai žavesio. Kartą sapnavau, kaip Queens of the Stone Age pasirodymo metu Joshua kviečia ant scenos Dave Grohl`ą ir kartu sugroja nemažai Foo Fighters kūrinių. Gaila, bet tai ir liko sapnu.

Vis beanalizuodamas renginio programą, pajutau šiokį tokį kartėlį. Šioji, trečioji, grupė gan sunkiai įsipaišė į bendrą renginio vaizdą. O taip norėjau, kad juos pakeistų Editors ar kokia kita mėgiama indie rock grupė. Tačiau ar tada būčiau turėjęs pakankamai energijos išbūti iki pabaigos ir vėl sėsti už vairo?

Ir pagaliau, pagaliau Kings of Leon.

Porą valandų atstovėjome prie vartų. Pajutau aštrų kelio skausmą. Tai menka traumelė, kurią gavau bėgiodamas prieš porą dienų. Ir, lyg tyčia, tuo metu, kai vartai atsivėrė, koją sutraukė mėšlungis. Mačiau pro save lekiančius žmones. Kažkas iš aptarnaujančio personalo nuvedė prie mediko, šis atšaldė koją, pamaigė, pakratė ir paleido žygiuoti. Nusivylęs ir piktas, patraukiau į eilę. Jėga, maniau, stovėsiu gale, vienas, o kur kiti trys? Kaip susitiksime po renginio? Bet tada eilės gilumoje pamačiau, kaip kažkas moja. Tik po kokios minutės pamačiau, kad tai maniškiai, užėmę man vietą eilėje. Pyktis, žinoma, staigiai išgaravo. Teko dar pusantros valandos stovėti prie kitų vartų, šįkart jau lyjant lietui ir pučiant stipriam vėjui. Ir tada, išlaukus tiek ilgai, atsivėrė ir antrieji. Jau buvome susitarę, kad tas, kuris atbėgs pirmas, turi užimti keturias vietas. Tai tikrai nebūčiau buvęs aš, nes vos paėjau, tačiau, supratęs, kad dėl sušikto kojos skausmo galiu prarasti tiek daug, spjoviau ir, sąnariui atgailaujant, įsibėgėjau.

Štai, mes keturi, arba mes dviese ir du draugai, arba sakyk, kaip nori, pirmoje eilėje. Lenkija, žinoma, arši šalis, kurioje vyrauja kitokie etikos standartai nei mūsuose, tad teko tverti įkyrius vietinių bandymus mus išstumti tolyn. Tai antras koncertas šioje šalyje, kai vyksta tokie dalykai. Keturių ar penkių žmonių kompanija, kuriai atrodo, kad turi mažai vietos, pečiais stumia aplinkinius žmones, bandydami arba sukelti muštynes, arba įrodyti esą viršesniais. Man iš kairės stovėjo penkių vaikinų kompanija, kuri iškart, nepraėjus nė minutei, ėmė mane stumti. Hey, dude, stadium is large enough, we`ll have our space, nusišypsojau jam, o šis išties ranką ir tarė: Oh, ok, let`s live in peace. Žinoma, jie ir toliau stumdėsi, bet ne taip aršiai. Iš dešinės nuo mūsų taip pat įsitaisė kompanija, kuriai, deja, nepavyko užimti pakankamai vietų pirmoje eilėje. Jie demonstratyviai purkštavo ir niekinamai burbėjo, kol neištvėriau ir leptelėjau kažką griežto, kompanija lyg ir aprimo, bet buvo aišku viena – žmonės čia iki antrosios koncerto pusės nepaisys nieko.

Keturiasdešimčia minučių anksčiau ant scenos užlipo French Films. Iki šiol stebiuosi tokiu punktualumu. Iš pradžių kilo mintis, kad jaunimas groti pradėjo anksčiau tam, kad pagrotų daugiau dainų, tačiau vėliau tapo aišku, kad organizatoriai pakeitė laikus, o žiūrovų laiku neperspėjo. Vienintelis dalykas, kuris suomių grupėje pasirodė vertas dėmesio, tai vokalisto Fender Jaguar gitara. Jie jauni, perspektyvūs ir žvalūs, nuolat bendraujantys su publika ir gurkšnojantys alų. Taigi pirmasis kolektyvas sukėlė nemažai šypsenų, nors ir muzikinė renginio pradžios pusė pasirodė nevykusi.

Ir štai ant scenos legenda tapęs arogantiško stoto storuliukas, neatsitraukiantis nuo geltono bei juodo Fender Telecaster modelio, bei jo grupė. Minia patenkinta suūžė, nors, kai apsidairiau, žmonių dar buvo mažai. Pixies pasirodymo metu nutrūko kažkuri muzikos gija. Tiek Pixies, tiek po jų sekę Queens of the Stone Age, rodos, groja muziką, kuri nereikalauja didesnio dėmesio, o atvirkščiai – bando papirkti ritmu ir galia. Prasidėjo nesibaigiantys žmonių kilnojimai, siuntimai per publiką, kurie... Ne, neerzino, pykdė ir kėlė norą kam nors įspirti. Ypač po to, kai vienam iš mūsų keturių toks skrajūnas sulaužė akinius. Pixies, žinoma, tai nerūpėjo, jie ir toliau grojo savas dainas iš ano šimtmečio, kurios leido šiek tiek apšilti. Kažkas viduje spurdėjo, vis išreikšdamas viltį jų pasirodymo pabaigoje išgirsti Where Is My Mind. And thus my mind is here, sons of bitches – po daugiau nei dviejų valandų laukimo galėjau iškelti rankas į viršų, traukti kartu su Frank Black šį legendinį kūrinį, sklandyti kažkur tarp savo prisiminimų, kai klausydavau, kai šią pergroja Placebo, kai grodavau pats, bei tarp džiaugsmo, kad pagaliau girdžiu tai, kas ausiai miela. With your feet in the air and your head on the ground / try this trick and spin it / yeah / your head will collapse / if there`s nothing in it... Viena daina visą jų pasirodymą pavertė neužmirštamu, nes jei sudarinėčiau artimiausių sau dainų sąrašą, jame tikrai būtų Where Is My Mind.

Liko pusvalandis iki Queens of the Stone Age. Šie vyrukai tikrai nebijojo vargintis – atsivežė sau būdingą scenografiją (smarkiai primenančią siaubo kambarį), aibę papildomos aparatūros. Nors tai ne mano muzika, žinojau, kad laukia įspūdingas reginys. Jau ir anksčiau buvo aišku, kad kertiniai renginio atlikėjai sulauks daugiausiai dėmesio. Žmonės ėmė spraustis, vietos – mažėti. Visų akys  nukreiptos tiesiai. Visi lyg apsėsti. Laikiausi įsikibęs tvorelės ir jutau, kaip žmonės šokinėja už manęs, neliko nieko, kaip ir pačiam šiek tiek apšilti kojas. Pasirodymo metu keliskart apsidairiau ir pamačiau, kad antroje eilėje sujudimas mažesnis, nei manojoje, tad žengiau žingsnį atgal. Beveik jokio spaudimo, beveik jokio brovimosi, nes nebebuvau visų žiūrovų aplink taikinys. Per Queens of the Stone Age minėtųjų skrajūnų buvo dar daugiau. Oro ėmė stigti, vandens taip pat. Lyg kas būtų pamatęs ištroškusius mūsų veidus, buvo įnešta nemažai vandens, kurio gavome beveik visi. Nuojauta kuždėjo, kad renginio pabaigoje problemų nebus. Tegu tik vandens paduoda. Kings of Leon muzika suvienija, užburia ir pėdas skandina negilioje pelkėje, kurioje vien lūkesčiai, svajonės ir įgeidžiai.

Viskas. Trys grupės atsisveikino. Energijos išsaugota pakankamai. Net sunku patikėti, kad stadiono priekyje prastovėjome jau apie penkias valandas. Veiduose pasirodė ramios šypsenos. Ant scenos užlipus keliems vyrukams, derinusiems instrumentus, kamputy pamačiau žaviąją Gibson Hummingbird gitarą. Trumpam buvo kilęs noras šokti per bortą, stverti instrumentą ir lėkti lauk, bet tai, žinoma, liko tik piktdžiugiška užgaida. Už kokio pusvalandžio scenos kairėje pusėje pasirodė keturi žmogiški siluetai. Tai jie. Kaimiečiai giminaičiai Followill`ai iš svajonių šalies. Niekur neskubėjo. Stovėjo pakankamai atokiai, tačiau tuo pat ir pakankamai arti, kad juos matytumėm. Jie stebėjo mus, mes – juos, kol galop Nathan pirmasis žengė pirmyn, prie būgnų komplekto, paskui jį Jared, po jo – Caleb bei Matthew. Caleb sustojo scenos viduryje, paėmė rudąją Gibson gitarą, šiek tiek paderino stygas. Ir štai, pagaliau. Supersoaker. Praėjusiųjų metų šioks toks atradimas. Antai kovo mėnesį šėlome Kings of Leon Tribute koncerte skambant šiam kūriniui, štai po trijų mėnesių – mes čia, stadiono priekyje, lietuviai, svečioje šalyje į stadioną atbėgę pirmi. Ir publika pagaliau vieninga, ir visi godžiai traukė orą ir dainavo kartu su Caleb: the flags are flying across the plains / i`ve got a secret picking at my brain / i wanna see you / see you / the exit sign is on my face / don`t know my home, i don`t know my place / i just wanna be there / be there... Ir po tokio liūdnai išrėkto priedainio šiek tiek ironiškos motyvacijos: i don`t mind sentimental girls at times / miss don`t walk away / walk away! Taip, tai viena geriausių dainų pradėti koncertą. Ir nors visi pavargę, kai kurie net leipo po kojomis, toks pliūpsnis suleido dar vieną papildomą energijos skiepą. Po Supersoaker – dainelė, kuri gan aiškiai apibrėžia Followill`ų pasaulėjautą. Taper Jean Girl, po jos Caleb paėmė gražiąją Hummingbird gitarą. Atsisukau į bičiulį, stovėjusį per metrą nuo manęs, jis atsisuko į mane. Šyptelėjome. Sužadėtinė, stovėjusi prieš pat mane, atsisuko, garbanomis perbraukdama veidą. Fans. Matyt, viena brangiausių jų dainų. Sunku nusakyti tą jausmą, kai po šitiekos metų pagaliau sulauki to, kas brangiausia. Caleb, matyt, nė motais, jis, įsijautęs ir nusiteikęs pašėlti užvirė tikrą košę – homegrown / rock to the rhythm and bop to the beat of the radio / you ain`t got the slang but you`ve got the face to play the roll / you can play with me. Pasijutau neregėtai keistai, išgirdęs, kad nemažai žmonių ošė kartu su manimi, kad žinojo žodžius. Daugeliui Fans patinka dėl ritmo, energijos ir dviprasmiško priedainio. Šypsodamasis, prisimindamas visus vakarus, kai grojo šis kūrinys, išrėžiau kartu su kaimiečiais giminaičiais į vėsų Varšuvos orą: all of london sing / `cause england swings and they sure love the tales i bring / those rainy days they ain`t so bad when you`re the king / the king they wanna see! Ir štai paprastutė keturių akordų dainelė užkėlė temperatūrą į tokias aukštumas, kad visi tapome kone vieniu, šėlstančiu kartu su mylimais muzikantais. Dainos pabaigoje pagalvojau, kad ne veltui Kings of Leon esti viena labiausiai vertinamų roko grupių. To, ką jie sukūrė per tris dainas, kai kurie kolektyvai nesukuria per visą pasirodymą. Tai išpiešė dar platesnę šypseną, o publika tiesiog sprogo, kai nuskambėjo pirmieji Family Tree akordai. Taip, Kings of Leon publikai patinka vyro ir moters santykių sąskambis, juk būtent dėl tokių kūrinių jie ir iškilo. i am your family tree / i know your a to z / this is secret proposition / lay your hands on me / not gonna talk about darling / it`s so neighbourly! Sunku susilaikyti nešokinėjus, sunku nulaikyti rankas vietoje, kai matai keturis žmones, visiškai atsidavusius savo kūrybai, muzikai ir publikai. Dar ir dar kartą Caleb kreipėsi į mus, mesteldamas tai vieną, tai kitą gražią ir jaukią frazę, priversdamas jaustis, kaip namie, lyg galėtumėm rėžti savo pageidavimus ir lūkesčius. Jau ne pirmą kartą pastebėjau, kad dainoms pasibaigus vienas iš trijų vaikinų savo mediatorius metė į publiką. Deja, atstumas gan didelis, apie penkis metrus, tad daikčiukai skaudžiai pabučiuodavo betoninį grindinį. Apsauginiai pasitaikė geri, kartais pakeldavo ir paduodavo pirmajam, kuris ištiesdavo rankas.

Po trumpučio poilsio per My Party (būčiau galėjęs, būčiau atidavęs visas jėgas), ausis pasiekė aukšti gitaros skambesiai, ir įšokome į nejudrų ir baikštų Notion traukinuką. Rankos į orą, i got a notion to say what doesn`t feel right / got an answer in your story today / it gave me a sign that didn`t feel right, no / so don`t knock it, don`t knock it / you`ve been here before… Ši daina niekad nereiškė kažko ypatingo, tačiau eilutė ”i just wanted to know if could go home“ visad paliesdavo pakankamai skaudžiai, matyt, kaip ir daugelį, kurie šia muzika užpildydavo tykius ir nuobodžius vakarus, kurių, be abejo, pasitaiko visiems.

Ir štai. Caleb`o pirštai grifo viduryje, šviesos užtemusios. Prieš akis stojo vasara prieš penkerius metus, kai šio kūrinio klausydavau taip garsiai, kad mausdavo galvą. Visi rytai, visos naktys, kai Closer buvo šalia, viskas prieš akis. Kaip ir tie keturi vyriokai, užlieję mus nepermaldaujamu magiškumu. Stranded in this spooky town / stop lights are swaying and the phone lines are down / snow is crackling cold / she took my heart i think she took my soul / with the moon i run far from the carnage of the fiery sun. Kūrinys it tykus himnas, kurio eilutes dažnai kuždu be jokios priežasties. Driven by the strangle of vein showing no mercy i do it again / open up your eyes, you keep on crying baby, i`ll bleed you dry / skies they blink at me / i see a storm bubbling up from the sea. Taip, išgirsti Closer gyvai, matant Caleb`ą prieš pat mane, buvo viena didžiausių svajonių, kuri kažkada turėjo išsipildyti. You shimmy shook my boat leaving my stranded all in love on my own / what do you think of me / where am i now / baby where do i sleep / feels so good but i`m old / 2000 years of chasing taking its toll / and it`s coming closer... Visai nebeliko pykčio, net pamiršau, kad esu šalyje, kurios, švelniai tariant, nemėgstu. Užpildė taiki ramybė prieš gilią audrą, o ta gili audra, anot Caleb`o ir kitų, turėjo būti On Call. i`m on call to be there, šaukėme visi kartu, lyg prisikviesdami, ko šalia nėra. Ir audra nuslinko. Padangėje beveik neliko debesų. Tik The Immortals. Šis kūrinys turi ypatingą reikšmę. Kai buvo pirmakursis, tik ką pasirodė Come Around Sundown albumas, kurio klausydavausi kasdien, keliaudamas į paskaitas. The Immortals, norėdavau to ar ne, visada grodavo praeinant Kudirkos aikštę. Dabar, praėjus trejiems su puse metų, tik išgirdęs šią dainą, prisimenu save, sunkiais kerzais ir palaidais plaukais neriantį skersai per aikštę. Anuomet žiūrėjau ir video reportažą, kuriame Caleb pasakojo, kaip kilo mintis parašyti šią dainą. Atseit jis stovėjo priešais veidrodį ir nežinia kodėl ištarė find out what you are face to face. Mus apnikusi taiki nuotaika nesiteikė dingti. Rankos mosavo į šalis, dainuojant aną eilutę ir kitas.

Tyla. Tamsa. Niekad nesitikėjau, kad tame Kings of Leon koncerte, kuriame lankysiuosi, skambės tiek rimtų ir liūdnų kūrinių. Niekad nesitikėjau, kad taip pasiseks.

Ir vėl akustinė Hummingbird gitara. Nesusivaldęs, surikau BACK DOWN SOUTH NOW! Kažkas už nugaros suniūniavo pradžios melodiją. Ir visi noriai nusikėlėme į Amerikos dykras, kur vien žabojami žirgai ir užstalės vakarėliai, bent jau tokius Amerikos pietus mums pateikia rašytojai ir filmuose šmėžuojantys aktoriai. Tai jau seniai seniai tapo nepamirštamu kūriniu, įsigėrusiu į manąją savastį. Kartais nejučiomis pagaunu save niūniuodamas melodiją ir ranka braukdamas per įsivaizduojamą gitarą. Come on out and dance / if you get the chance / we`re gonna spit on the rivals / all i wanna know / is how far you wanna go / fighting for survival... Ir antras posmas, ir trečias, iki kol decibelų lygis pakyla ir dainuojam when you see the lights / and we hear the fights / it`s gonna be a stunner / i`ve got something here / if you give me one more beer / i`m gonna call a runner / i don`t wanna say what i have to say / babe i`m a`kicking off now / if you wanna go / i`m a`gonna go / i`m going back down south now! O garso lygis vis kyla, eilutės kartojasi, kol visai dingsta, lieka tik tylos harmonija ir publikos riksmas, plojimų triukšmas, prakaitas ant veido, rankų ir žemės.

Karts nuo karto pažvelgdavau į apsauginius, jie pirmąkart šypsojo. Net jiems klausytis Kings of Leon buvo malonu. Darbo mažiau – niekas neskraidė, niekas neišdykavo. Tik karts nuo karto reikėjo iškelti nusilpėlį ar paduoti numestą mediatorių.

Wait for me. Praėjusių metų rudenį ši daina nušvietė apsiblaususį dangų, įžiebė vilties ir nuramino. Retas kūrinys toks stiprus, toks skausmingas, o kartu ir kupinas šitiek vilties. Vėl rankų miškas, vėl daugiatūkstantinis choras, vėl... Wait for me, wait for me / it`s all better now, it`s all better now / wait for me, wait for me... gonna soften the blow / soften the blow / and give it up / i saw the surprise / the look in your eyes / i gave it up / gonna be who i am / be who i am / and give it up / i tried all the way...

Ir dar šiek tiek jaunatviško emocinio proveržio per The Bucket, iš naujo prisijaukinant jaukią ir lietingą paauglystę, kartu dainuojant i`ll be the one to show you the way / you`ll be the one to always complain! Priedainis, ne toks, kaip kitų dainų, gan paprastas, tad visi, kas lig tol nemokėjo, dainos pabaigoje jau traukė kartu su visais: 18, bolding, star / golden, fallen, heart. Bet pala, o kiek jėgų beliko? Bet pala, ar pameni, kad reikės parvairuoti penkis šimtus kilometrų namo? O pala pala, kada bus kitas Kings of Leon koncertas?

Dar šiek tiek vėjavaikiškos vilties, dar šiek tiek užkimusio balso ir šypsenos, kurią vilgė žemyn srūvantis prakaitas. I got my hands in my pockets / and i`m crossing my fingers / she`ll find i am simple / stone washed and so slow / i`d take one in the temple / i`d take one for you! Temple nuteikė, kad jėgų liks, nereikia suktis galvos. Akys pirmyn, rankos aukštyn. Kartą bičiulis, kuris stovėjo per metrą nuo manęs, mums gurkšnojant šimto pėdų aukšty, paklausė manęs, ar turiu tokių dainų, kurios gali mane palaužti. O, brolyti, pamenu, tada pasakiau, tik tokią muziką teturiu. Pyro. Buvau žemiausiai kritęs, pasidavęs vidų stingdančios upės tėkmei, o Pyro iki išnaktų varstydavo peilius į širdį, kai kone krauju srūvančiom akim rašydavau iki paryčių tekstą, kuris, praėjus daugiau nei trejiems metams, taip ir liko žavios ir originalios idėjos lygmeny. Single book of matches / gonna burn what`s standing in the way / run down the mountain / now they`re calling on the fire brigade / bury all the pictures / and tell the kids that i`m okay / if i`m unforgotten / you`ll remember me `fore today. Liūdniau, matyt, nebegalima. O tiktai liūdesy, tiktai liūdesy sielos džiaugsmas... Čia liūdesys perauga į agoniją, į agresiją, ir ji trumpam vėl buvo mumyse, mums šaukiant watch her run / can you feel it vėl, vėl, vėl ir vėl. Net pamiršau, kad aplink mane keliasdešimt tūkstančių žmonių, susirinkusių į milžinišką stadioną, apgaubą nuo lietaus saugančia veik perregima širma.

Lyg kėsindamiesi nurėžti visą šią užmarštį, vyriokai užgrojo Tonight, kiek metafizinę dainą, kurioje kūno, judesio mažokai, vien vidinė sumaištis. Nors tai ir atgraso, toliau dainavome kartu, kabindamiesi į kiekvieną galimybę užlaikyti grupę ant scenos kuo ilgiau. Tonight... Gonna leave my body...

Radioactive. Nelaukiau šio kūrinio, bet įsitikinau, kad stovėti ir tiesiog klausytis koncerto metu tiesiog neįmanoma. Minia tiesiog kilo į viršų, vertė nerti kartu su visais į šėlsmą, ošiant it`s in the water / it`s in the story / it`s where you came from / the sons and daughters / in all their glory / it`s gonna shape them / and when they clash / and come together / and start rising / just drink the water / where you came from... Ir pam pa ram pa ram, uždainuojam Don`t Matter! Viskas. Nebereikia galvoti apie energiją, apie sveikatą, apie save. Rankos aukštai aukštai, kūnas už nieko nesilaiko, akys ryžtingai nukreiptos į priekį, vis šaukiant ir šaukiant it don`t matter to me, you`re not a man everybody said but it don`t matter to me / dirty feet on my seat, it don`t matter to me / break my heart tear me apart, it don` matter to me no no / i put a shine in your eye, it don`t matter to me / `cause it`s always the same and i`m always the same... Po trumpučio poilsio per Molly`s Chambers, sekė daina, pavertusi renginį ypatingu, neužmirštamu, nors pats kūrinys man veik nepažinus.

Four Kicks. Antai prieš tris mėnesius, kai šėlom Tribute renginy, lietuvis vokalistas pajuokavo su dainos pavadinimu, sužaisdamas žodžiais, išpiešdamas nemažą humoro dozę. Matyt, visa tai prasidėjo dar anuomet. Dainos pabaigoje Caleb atsistojo ant scenos krašto ir sviedė mediatorių į publiką, stebėjau jį, jau kėliau ranką, kad pagaučiau, tačiau plastmasiukas įstrigo tarp akinių rėmo ir smilkinio! Ir štai pirmąkart po dešimties metų pasijutau laimingas, turįs akinius. Ėmiau šaukti, mediatorių užgniaužęs kumštyje, o tuomet Caleb tarė we got a couple a more songs to play for you guys, nebesitvėriau iš džiaugsmo, sušukau: have a plenty of them! Ir pasigirdo tai, ko tikėtis netekę. Liūdna, net kiek savižudiška Be Somebody! Niekad nemaniau, kad pasitaikys proga kumštyje gniaužti tik ką grojusio dievuko mediatorių ir galop išgirsti šį kūrinį. Ne, apie tai nė sapalioti netekę. Taigi... Įkvėpiam, giliai giliai, oro ir būnam kartu su... Trying to recall what you want me to say / I shake it your way, I shake it your way / Counting on the night for a beautiful day / I shake it your way, I shake it your way / and i say you can`t get enough, now you can`t get enought, can`t get enough, can`t get enough... given a chance i`m gonna be somebody / if for one dance i`m gonna be somebody / open the door it`s gonna make you love me / facing the floor i`m gonna be somebody. Tai beviltė agonija, padėtis be išeities, nuostabus būgnų ir gitarų skambesys, kurį beregint pakeitė sesutė, pavadinta Use Somebody. Per didelės reikšmės neturintis kūrinys, bet tiesiog priverčiantis šėlti, kaip dar niekada nešėlta.

Muzikantai trumpam išėjo, publika ėmė staugti grupės pavadinimą. Apžiūrėjau pagautą mediatorių. Baltas, gan neįprastos formos, su nežinomu užrašu. Sugniaužiau delne ir toliau laukiau. Pralingavom, prašokinėjom per The Crawl and Black Thumbnail, žinodami, kad jėgų dar reikia pasilikti, kad pabaigoje laukia šis tas ypatingo.

Laukė. Matyt, Sex On Fire yra Smells Like Teen Spirit atitikmuo nūdienos roko muzikoje. Tiek Nirvana, tiek Kings of Leon muzika nukreipta į jauną, tolyn besiveržiančią asmenybę, abiejų grupių hitai puikiai ir taikliai atspindi visa, kas aktualiausia ir problemiškiausia. Žinoma, nė neverta Kings of Leon kolektyvo lyginti su Nirvana,  neverta nė mėginti, bet šių kūrinių reikšmė panaši. Tiesiog neapsakoma stovėti minios prieky, atlikėjams grojant šį kūrinį, kuri žino kiekvienas, kurio laukė daugelis, daugeliui be gailesčio atiduodant paskutinius jėgų trupinius po įspūdingo septynių valandų muzikos maratono. Viskas tiesiog sprogo. Tiek balsų stadione nebuvo visą vakarą, tiek vienybės taip pat. Hot as a fever, rattling bones / i could just taste it, taste it / if it`s not forever, if it`s just tonight / oh it`s still the greatest, the greatest / yooooooooooooou / your sex is on fire / and yooooooou, your sex is on fire / consumed with what`s to transpire!!! Įspūdingi vaizdo efektai, imituojantys užsiliepsnojančią techniką scenos palubėse, lyg sprogstančių petardų griausmas ir...

… dar dvi ir...

... dar trys trumpos natos, viskas.

Ošesys. Klyksmas. Keturi paprasti vyrukai, turį nepaprastus talentus, sustojo prieš mus ir draugiškai atsisveikino.

Negalėjau patikėti, kas nutiko. Po truputį skirstėmės, o galvoj švilpavo vėjai. Laukė ilga kelionė namo, nemažai maisto ir vandens automobilyje. Ir tas nuostabus jausmas viduj, tik ką pasibaigus kažkam nerealaus, neįtikimo, įspūdingo.

Ne, Kings of Leon nėra mano mėgstamiausias ar brangiausias kolektyvas. Yra bent penketas atlikėjų, kuriuos vertinu labiau, tačiau tai, ką šie vyrukai sukūrė, apjungdami džiaugsmą, liūdesį, norą trauktis ir siekį išlikti, yra tiesiog nepakartojama. Nė vienas kolektyvas, kurį tekę matyti iki šiol, nesugebėjo sukurti tokio įstabaus reginio. Padaryta viskas, ką buvo galima padaryti.

Pamenu, nė nesuabejojau, ar įsigysiu bilietą į koncertą, kai sužinojau, kur ir kada vyks. Bilietą į Kings of Leon iškeičiau į Metallica koncertą liepos mėnesį. Iki pat birželio dvyliktosios kaltinau save, argumentuodamas, kad tai – didi klaida. Žinoma, bilietas į Kings of Leon reiškė ir didžiulį nuotykį. Ilga kelionė, sužadėtinė šalia, du draugai šalia, pirmas apsilankymas tokio masto statinyje, sugebėjimas aplenkti daugiatūkstantinę minią ir renginį stebėti iš pačių geriausių vietų. Nebeliko minčių, kaltinančių, kad kitą mėnesį nepamatysiu, matyt, vienintelio tokio garsaus roko kolektyvo, beje, jau ne pirmą kartą. Viskas gerai. Per odą vis dar eina šiurpas, tyliai į vakarą kuždant rock to the rhythm and bop to the beat of the radio!!!

 ____________________________________

 šiek tiek nuotraukų: