Yesterday

Kokybiškas kinas turi savybę pripūsti idėjų. Tai pirmas kartas, kai pagaunu idėją, visiškai nesusietą su jos šaltiniu. Galbūt taip nutiko dėl to, kad vienąsyk sapnavau ar įsivaizdavau ant tamsiai mėlynos ir labai senos Gibson Memphis gitaros merdintį žmogų. Ganėtinai ilgai tai tebuvo tik mintis, bet Jim Jarmusch`o Only Lovers Left Alive - visai su idėja nesusijusi juosta - įkvėpė noro ir jėgų pabandyti. 

Atguls keli tekstai, kurių pavadinimai siūlys tiek idėją, tiek kontekstą. O kas bus vėliau, žiūrėsim. Enjoy!

_______________________________________________________________________

1. VAKAR / YESTERDAY

Du tūkstančiai aštuntieji, mums buvo viso labo po septyniolika. Atrodė reikšminga tai, kad buvau kiek vyresnis, nors tik vienuolika dienų. Smarkiai lijo, nuotaikos subjurusios, nes anuomet, tų metų lapkritį, nuotaikos tiesiog negalėjo būti geros, kai stigo visko – ir pinigų, ir maisto, ir galimybių pramogauti. Vėlavome, buvo permirkę, tačiau net bėgdami sugebėjome įsivelti į paiką ginčą dėl kaimynės Ievos. Adomas tikino, kad pats jai tiktų labiau nei aš, jos vaikinas. Jis jai būtų švelnesnis, nespaustų, būtų kantrus. Šaižiai šyptelėjau ir Adomas suniūniavo vienos Bitlų dainos eilutę – let it be. Tu vyresnis, tu žinai, numojo, nors mačiau, kad juokais.

Pavėlavome. Klubo duris saugojo stambaus stoto vyras plikai skusta galva, jo kūną šildė stora pūkinė striukė. Tai klubas, į kurį paauglių neleisdavo. O mes dar ir vėlavome. Tikėjomės, kad įsimaišysime į minią ir kažkaip prasliuogsim.

Adomas krenkštelėjo, duodamas ženklą, ir pro apsauginį praėjome nesusidūrę žvilgsniais. Adomas tarstelėjo, kad šiame klube dirbo jo pažįstama, ir, sugriebęs už alkūnės, nusivedė už pastato kampo, atlapų durų link.

Suėmė piktdžiugiškas jaudulys, kuris užklumpa, kai imiesi kažko, kas esti tabu. Ypač čia, Vilniaus senamiestyje, kur progos nusižengti dažnai turi laukti pakankamai kantriai.

- Pro čia galim praeiti, mane visuomet praleidžia.

- Kas?

- Kas kas?

Adomas nusišypsojo ir nėrė pro atlapas duris. Buvo pats darbo įkarštis, niekas nepastebėjo, kai žengėme pro virtuvę. Kelios stambios virėjos lyg ir pajuto kažką esant viduje, o gal pajuto tik įsiveržusį vėjo gūsį, tačiau nė viena neatsisuko. Perbėgę virtuvę ir koridorių, atsidūrėme užkulisiuose, už kurių išgirdau švelnų gitaros skambesį ir juoką. Pavėlavome į koncertą, kuriame trys vietiniai bardai ketino groti Bitlų dainas. Apie grupę prirašyta daug knygų, sukurta daug atnaujintų dainų versijų, jau atrodo, kad šioji tema visai išsemta, tačiau, kaskart išgirdus, kad žmonės imasi šios muzikos, nori ją neštis kartu su savimi ir dalintis su visais, sušildo ir pasėja intrigą.

Prisliūkinome prie durų, kurias tikėjomės praverti ir patekti į vidų, tačiau jose nebuvo rankenos.

- Velnias, - tariau.

- Bet juk esame geriausiose vietose, - pasakė Adomas, į kažką užsižiūrėjęs.

- Traukis.

Tarp durų ir sienos buvo mažytis tarpas, pro kurį už kelių žingsnių matėsi vienas muzikantų. Jis sėdėjo, ant kelių laikė ir derino elektrinę gitarą.

Aplink mus tamsu. Už anų durų taip pat. Juoku prislėgtą tylą išardė muzikantų pasisveikinimas ir negausios publikos plojimai, kažkieno šūksnis.

- Negi turėsim čia likti? Na, bent paklausysim.

- Įsivaizduok, kas bus, jei mus čia kas užklups.

- Ot bus juoko.

- Namie iš juoko badu springsim.

Kurį laiką tiesiog stovėjome, atsirėmę į aklinai užvertas duris ir klausėmės. Viena daina sekė kitą, švelnūs skambesiai ir poetiniai tekstai, regis, surado sielą ir valiūkiškai glostė ją. Vokalas, atrodo, greit pasiekė ne tik pinigus už įėjimą sumokėjusiuosius, bet ir tokius, kaip mes, kokių klube daugiau nebuvo.

- Tik pažiūrėk, - nutęsė Adomas.

Pažiūrėjau, bet į ką? Į tamsią sieną, ant kurios buvo mesti ilgi mūsų šešėliai. Į užrakintas duris. Į menką šviesos plyšį koridoriaus gale.

Adomas prilėkė prie durų, kurių anksčiau nepastebėjome. Vos praviros.

- Palauk, gal ten kas yra... – tariau, bet Adomas jau buvo įlėkęs į vidų.

- Ps, - išgirdau ir supratau, kad Adomas buvo vienas.

Nedidukiame kambaryje buvo vos pora kėdžių, stalas, stovas drabužiams sukabinti ir daug kažkieno daiktų.

- Mums nederėtų čia būti.

- O tu bent žinai, kur esame?

- Tai muzikantų daiktai.

Adomas, lyg žinodamas, kur eiti, prislinko prie lagaminų ir, atvožęs instrumento dėklą, ištraukė juodutėlę gitarą. Blausioje šviesoje jos gerai neįžiūrėjau, bet Adomas nušvito, perskaitęs gamintojo vardą, atpažinęs modelį. Tuo metu toptelėjo, kad jis nesielgia, kaip paprastai. Adomas buvo ramus ir drovus vaikis, tikrai nesitikėtum, kad žinotų slaptą įėjimą į muzikos klubą, kad išdrįstų įsibrauti į atlikėjų rūbinę ir nesibaidytų į rankas paimti vieną jų instrumentų. Jis visąlaik šypsojosi, tad visa tai numojau juokais. Gal ir tokiam, kaip Adomas, kartais norisi pabūti kiek kitokiu.

Žavėjomės aptakiomis instrumento formomis ir jo spindesiu. Atrodo, kad ši gitara buvo sukurta tam, kad gautų švelnumo – kampai nugludinti, korpusas platus ir, matyt, sunkus. Apačioje ir viršuje buvo lyg smuiką primenančios pailgos ertmės.

- Kokia tai gitara?

- Neišmanėli tu. Gibson Memphis.

Adomas atsisėdo ant kėdės ir pasidėjo gitarą ant kelių, glostydamas postygį.

Pirmąkart gitarą, pasakojo, į rankas paėmė būdamas aštuonerių. Mama jį nusivedė pas gitaros mokytoją, kuris paskolino senutėlę išklerusią akustinę, kuri ir buvo jo pirmoji. Nežinau, kaip jam anuomet sekėsi, bet gitara lig tol buvo pas jį. Vaikis mėgino groti keliose grupėse, bet galop suprato, kad tai ne jam. Buvo per uždaras ir ramus.

- Žinai, kaip jį pavadinsiu?

- Jį?

- Jis bus Vagis.

- Tu juk jos neišsineši.

- Nebent mus įduosi.

- Žinai, kiek ji kainuoja?

- Iki kelių tūkstančių dolerių.

- Mus namie užmuš.

- Mus namie užmuš, Adomai, taip negalima, - išpyškino šaipydamasis ir užkabino keletą stygų, sugrojo C.

Adomas ir toliau kabino prie stiprintuvo neprijungto instrumento stygas, o už sienos pasigirdo Bitlų Yesterday melodija. Žinoma, mums buvo vos po septyniolika, apie Bitlus žinojome tik tiek, kad grupė iširo prieš beveik keturiasdešimt metų, o nė vienas iš mūsų tėvų nebuvo toks senas.

Adomas imitavo gitaros partiją ir kuždėjo dainos žodžius, kas man atrodė visai nepriimtina. Bitlai mums buvo mantra, niekuomet nė nebūčiau pagalvojęs, kad galėčiau šaipytis iš kažkurios jų dainų. Galbūt jį tiesiog užklupo džiaugsmas laikyti rankose tokį instrumentą, galbūt.

Širdis, rodės, tuoj pavargs plakusi ir sustos, kaktą buvo išmušęs šaltas prakaitas. Tai vieta, kurioje už poros sienų groję muzikantai paliko savo daiktus, žinodami, kad jų niekas nelies. Čia būti nevalia. Tai intymiausia klubo vieta, intymesnė net už tas, kur vakar, penktadienį, šiame bare įkaušusios poros slinko mylėtis.

- Net negalvok, kad ją paimsi.

- Nė negalvok mane stabdyti.

Žinoma, jis manęs neklausė. Buvau vyresnis, tačiau ne vyresnysis. Viso labo įbrolis. Į mūsų subyrėjusią šeimą Adomas su mama užklydo vos prieš kelerius metus. Tai, kad mūsų nevaržė jokie giminystės ryšiai, padėjo tapti itin artimais draugais. Tai, kad dėl vienas kito nejautėme atsakomybės, leido išvengti konfliktų. Štai, jaunėlis laikė rankose tūkstančius kainavusią gitarą ir žinojo ją pavogsiąs, o man beliko viltis, kad jei lemta įkliūti, lemta vienam, o ne abiem.

Adomas tarstelėjo, kad būtų protinga iš klubo bėgti atskirai. Gitarą įdėjęs į dėklą, vaikis nedaugžodžiavęs išlėkė. Dar pasisukiojau koridoriuje mažų mažiausiai keliolika minučių, klausydamas muzikos ir atlikėjų pasakojimų, vėliau išėjau į lietų.

Nesupratau, kodėl tai įvyko, kodėl tai turėjo įvykti. Džiugesį ir palaimą greit pakeitė agonija. Juk ką tik leidau nugvelbti vieno iš anų talentingų muzikantų instrumentą.

Vakarą praleidau su Ieva. Dalinomės šiluma. Ji buvo metais vyresnė ir nepaprastai graži bei maloni. Kurį laiką pavaikštinėjome, kad nesušaltumėme. Lietus jau dingęs. Prieš pusiaunaktį užsukome į barą atsigaivinti karštu vynu. Gali būti, kad kaip tik tuo metu, kai apsikabinę gurkšnojome ir laidėme juokelius, Adomas tėvo garaže rado kur pririšti virvę ir padaryti kilpą.

Jo neradome iki ryto. Tąvakar palydėjau Ievą namo ir, praeidamas pro praviras garažo duris, įžengiau namo. Pavakarieniavau su tėčiu. Jo draugės nebuvo. Sakė, kad išvyko pas gimines, bet ne vėliau, kaip prieš valandą.

Ryte tėtis paprašė, kad išvežčiau automobilį į lauką, nes ketino jį nuplauti.

Praviras garažo duris pamačiau tik tuomet. Už senutėlio visureigio kabojo jis. Mano brolis ir artimiausias draugas. Tai nutiko taip netikėtai, išnyko visi pojūčiai bei mintys. Prilėkiau arčiau, tikėdamasis, kad tai žiaurus juokelis, kad Adomas tuoj pakels akis ir kaltai nusijuoks, žinodamas, kad lengvuoju nepraslys. Jis nesujudėjo, kol, negalėdamas nė žingsnio žengti, stovėjau, tuščiai žvelgiau į jo apleistą kūną. Prisiartinau, vildamasis, kad tai sapnas. Trenkiau galvą į visureigio durelių stiklą, bet nepabudau. Paleidau smūgį ranka į tą patį stiklą, sugriebiau ant žemės buvusį plaktuką ir vožiau į dureles. Jos gailiai inkšdamos sulinko, bet aš nepabudau. Buvau toks pat miręs, kaip jis. Veidu sruvo ašaros ir kirtau Adomui smūgį plaktuku į koją, kad jis, po velnių, pabustų, bet benkartas nesugebėjo pabusti, nes prakeiktas benkartas nutarė nusižudyti, tuo pačiu nužudydamas ir mane. Trenkiau jam kumščiu į krūtinę, raudodamas, ir išsyk apkabindamas brangiausią, ką turėjau. Kažkur ant žemės buvo ir tėvo pjūklas, nupjoviau Adomą pražudžiusią virvę ir sukniubęs apkabinau jo atšalusį ir pamėlusį kūną, jo lūpas glausdamas prie savo krūtinės, bandydamas sušildyti ir atgaivinti.

Adomo akys buvo užmerktos, o vokai šalti kaip ledas, tamsūs kaip baimė. Gniaužiau jo varganą kūną, kol į garažą įžengė tėvas ir iškvietė policiją.

Mane išleido po poros dienų, smarkiai sulysusį ir neištarusį nė žodžio. Visą tą laiką kišenėje saugojau garaže ant žemės rastą Adomo raštelį, kuriame nebuvo jokio paaiškinimo, tik padėka ir tai, kad gitara palikta pas Ievą. Negali būti, juk aną vakarą praleidome drauge.

Kodėl Adomo motina išvyko valandą prieš namo grįžtant man? Ar ji užėjo į garažą ir rado sūnų? Juk visureigis – jos.

Anąvakar klube atrodė, kad mūsų ribų neturėjusi draugystė tęsis kur kas ilgiau. Kažkas Adomą slėgė ir aš atsisakiau pastebėti, kas. Klube jis buvo kitoks, o iki jo mirties buvo likusios vos kelios valandos.

Net ir po šešerių metų ausyse vis dar skamba neprijungtos Gibson Memphis stygų zvimbesys. Ir toji tamsa bei plyšys klubo koridoriaus gale įgavę visai kitą reikšmę.

AN.

2014.10.27