Pralėkė metai. Dažnai kyla ranka sakyti "nejučiom" ar panašiai, bet dabar tai netinka. Pralėkė metai, per kuriuos nutiko daugiau nei įprasta. Naujas darbas, baigtos studijos, antrosios knygos parengimas, neeilinės kelionės, dar vienas naujas darbas, nauji kūrybiniai, muzikiniai, vidiniai potyriai, ir kas? Šiandien sukanka metai, kai visą parą klaidžiojau po priešo užstalę, kur buvau išvytas iš restorano ir kitame restorane pavaišintas kava, nors darbo valandos nebuvo prasidėjusios. Kur sukoriau ratais bent keliolika kilometrų, bet energijos šiam (apačioj) renginiui buvo likę daugiau nei galima numanyti.
Prabėgo metai. Tad ir metų sulaukę prisiminimai šiandien ne stalčiuj ir ne lentynoj, ne. Jie čia. Pasiknaisiokit. Juk smagu, kai sužinai apie kažką. Ir juk dar smagiau, kai laisva ranka gauni progą pasiknisti po kažkieno kito vidų!
___________________________________
PLACEBO @ Torwar, Warsaw, 12/11/2013
Torwar arena, Varšuva. Aštunta valanda
ryto. Dvylika valandų iki koncerto. Esu pirmasis, čia užsukęs. Netoliese tik
apsauginis ir brėkštanti aušra. Dar dvylika valandų, taigi iki laiko, kai
turėsiu čia eiti, liko kokios aštuonios. Kirsdamas vieną sankryžą po kitos, vis
labiau pažindamas šį kitoj fronto pusėj, priešo pusėj, esantį miestą, užmetu
žvilgsnį į kalendorių. Ar tikrai šiandien? Pusšeštų metų laukimo, pusmetis su
bilietu rankoje – negi laukti beliko tik dvylika valandų? Dažnai stoju, kad
įsitikinčiau, ar dabar tikrai lapkričio dvyliktoji, ar koncertas tikrai
lapkričio dvyliktąją, ar nepavėlavau. Ne. Tuo patikėti sunku. Mintyse nuo pat
vakar nakties, kai išvykau iš Vilniaus, to nuostabaus ir sielai artimo miesto,
skamba Life`s for the living. Gal dėl to, kad tai – paskutinė klausyta daina.
Niūniuoju priedainį ir laukiu, kada sugebėsiu patikėti, kad šiandien – ta
diena, kurios laukiau taip ilgai, kuri neabejotinai, kad ir kas benutiktų,
visas likusias dienas išliks viena svarbiausių. Dangus apniukęs, liūdnas.
Apsiniaukęs, kaip ir mano muzika. Monotoniškas, kaip ir mano muzika. Taip pat
kankinantis. Varantis iš proto.
Tai pats, matyt, netinkamiausias metas.
Šios dvi studijų savaitės bus klaikios, o štai sava valia pats išbraukiu net
tris dienas, kad būtų, palauk – sunkiau ar šviesiau? Palauk – pamažu baimė
dingsta. Protą užvaldo laukimas, velnioniškas laukimas.
Esu kavinėje, kurioje dirba vien vyrai,
nė vienas nemoka angliškai. Groja pasibaisėtina muzika – tokia, kokią mėgsta
blankesni už statistinius, tokius paauglystėj vadindavau nuliais. Bet kaip tik
dėl šio triukšmo prisiverčiu prisiminti tuos kelis, kuriuos pažįstu ar
pažinojau (ar ir tai, ir tai?) būtent dėl Placebo. Dažnai apie juos nutyliu –
kas susiję su Placebo, tas tik mano. Pamenu, dažnai savęs klausdavau, gerai ar
ne, kad vos su vienu kitu galiu pasidalinti tuo, kas brangiausia. Šiądien tai
gerai. Varšuvoje esu vienas. Turėtų būti baisu – juk minėjau, tai kita fronto
pusė, priešo žemė. Nė nemanau prasižioti, iš kur esu. Tai būtų tolygu
savižudybei. Čia tik aš, savos mintys ir vis labiau artėjantis rytojus, kai
grįšiu ten, kur nebūtina slėptis, kad būtum namie. Tik aš, savos mintys ir
neeiliniai rytojai.
Dvylika. Varšuvoje esu jau šešias
valandas. Kojas skauda nuo vaikščiojimo. Kiek sukoriau? Nuo stoties iki arenos,
nuo arenos iki senamiesčio. Kur dabar? Dar pora valandų ir galėsiu eiti į
hostelį, pasidėsiu daiktus, trauksiu ten. Nenumanau, kur dėtis. Pasiklystu.
Prisėdu kiekviename parke ant suoliuko, gurkšteliu vandens, pasižvalgau. Žmonės
nemalonūs. Tokie, kokius įsivaizdavau. Galop nusprendžiu sušilti prekybos
centre. Bet ir jame sugebu tik sėdėti ant suoliuko. Laukimą jau Beckett`as
įvardino kone kaip žlugdančią patirtį. Anie statistai iš pjesės nė nežinojo, ko
iš tikrųjų laukia, o aš... Palauk, o aš žinau, ko laukiu? Gali būti, kad
Placebo yra tas pats, kaip Godo – mirtis. Į ją vis tiesiu rankas, atsitraukiu,
kai šaltis užkabina pirštus. Vėl nežinau, ko laukti. Matyt, nė negalėčiau
aprėpti žodžiais. Jie kažką įvardintų. Nenoriu nieko įvardinti. Reikia tiesiog
pabūti neįvardinamoje būsenoje.
* * *
Kiekvienas žingsnis artina prie jų.
Viena gatvė, antra. Viena sankryža po kitos. Nebesidairau į žemėlapį
nebereikia. Pažvelgiu dangaus kamputin besileidžiančią saulę, surandu
pietryčius. Viskas, niekas nebesustabdys.
Prie arenos dar nedaug žmonių. Neskubu
stoti į eilę. Dar beveik dvi valandos, tada mane įleis, o visiems šiem atvers
duris kiek vėliau. Nėra reikalo šalti eilėje. Ant įėjimo į areną durų užkabinti
Placebo plakatai, girdžiu nepažįstama kalba murmančius žmones. Galop stoju į
early entrance eilę. Geltonšvarkiai darbuotojai kažką šaukia, matyt, apie tai,
ko negalima nešti į areną. Tegu. Kažkas išnarsto mano kuprinę, kurioje nieko,
tik knyga ir ši užrašinė. Vyras suglumęs pažvelgia man į akis. No need to
bullshit before a show, sakau, o jis linkteli ir praleidžia. Bilietas taip ir
lieka nepažymėtas – arenos prieangy buvę apsauginiai nesugeba manęs pagauti,
niekas nebūtų sugebėjęs. Kojos pačios velkasi į arenos priekį. Kažkas šaukia
man už nugaros, veikiausiai kviečia grįžti. Nė už ką.
Pusė šeštos. Koncertas beveik pusę
devynių. Šios valandos bus sunkiausios – kojas ne juokais skauda. Sunku
išstovėti, tad dažnai keičiu lygsvarą. Galiausiai ant scenos užlipa apšildanti
grupė, kuri, deja, nesugebėtų sušildyti nė mieliausios moters. Juokingos
šukuosenos, vaikiškai apklijuotos gitaros, tikras gyvo garso techno šlamštas.
Kažkas šoka, bet daugelis žmonių nusisukę arba šiaip dairosi, į tašes kiša
striukes, megztinius.
Daugiau jokių užrašų, jokių rašiklių ir
telefono – nuo šiol visas dėmesys ten.
* * *
Naktis. Iki autobuso liko šešios
valandos. Tad daugių daugiausiai penkios valandos miego. Grįžtant atgal, kai
apšildanti grupė tarė kažką atgrubaus, matyt, lenkišką atsisveikinimą, arenoje
vėl įsivyravo tyla. Ant scenos užlipo įrangą, instrumentus tikrinantys,
derinantys žmonės. Kažkas iš už nugaros pasiryžo spraustis į priekį. Atrodo,
taip panoro daryti visi. Prie vieno pažasties prisispaudė prakaituotas storulis,
iš kitos pusės į mane atsirėmė kokios trys paauglės. Jaučiu į nugarą įremtas
kažkieno kaulėtas rankas. Šypteliu – to nebus. Visus gražiai nustumiu. Storulis
nepatenkintas atsigręžia, bet pamatęs mano žvilgsnį pasitraukia pats. Paauglės
taip pat.
Priešais LLL atributika papuoštas būgnų
komplektas, dešinėje sustatytos aštuonios gitaros, kairėje taip pat. Scenos
kampe smuikas, sintezatorius, pianinas. Atrodo, viskas paruošta. Taip norėjosi
giliai įkvėpti ir skanduoti grupės vardą, bet tuo pačiu be proto norėjosi ir
išsaugoti paskutines jėgas. Ir pagaliau, ir pagaliau, ir, PO VELNIŲ! Pagaliau
pasigirsta B3 motyvai, ir pagaliau, pagaliau ant scenos iššoka Steve, iškart už
jo Stef, paskutinis, kaip įprasta, kone šokdamas, priimdamas tiesiamą gitarą,
Brian. Jaučiu veide beprotiškai plačią šypseną. Jaučiu, kad tokią plačią
šypseną veide nešiojausi vos kelis kartus. Viskas pranyksta. Tik ne muzika, tik
ne mintys. Problemos, kurių šiuo metu daigiau nei bet kada anksčiau išblunka.
Viskas. I refuse to remain in regret / I refuse to be left behind / No
contrition from me will you get / No submission to dilettantes – tai žodžiai,
kuriuos buvau užmiršęs, tai daina, kurios neklausiau taip seniai, nors žodžiai
vis dar išlikę. Publika vieninga, nors judesiai padriki. Nors nepaprastai gera
stovėti pačiam prieky, stebėti ir klausytis žmonių, kurių muzika apjungia abi
dažnai skylančias sielos dalis, ir girdėti vieningą publikos dainavimą.
Passionflower / Catherine wheel / Higher power / Help me start to heal – ošėm
kartu, visi, nors kol kas tyliai, kol kas neišjudinti. Pirmieji plojimai, Brian
pakeitė gitarą ir nuoširdžiai šypsodamasis pažvelgė į mus. Vėliau nuo interneto
neatsitraukiantys liurbiai rašys, kad jis nebendravo, buvo šaltokas, o man tai
kels juoką – žmogus dažniausiai supranta, kad su juo bendraujama tik žodžiais,
nėra tokių dalykų, kaip gestai, mimikos, žvilgsniai. Jie klys. Pamatyti
nuoširdžią ir taikią šypseną, matyt, brangiau nei išgirsti žodžius, kurie
sakomi kiekvienam.
B3 metu kuprinė glaudėsi prie kojų.
Pamaniau, kad viską pamesiu – užsidėjau ją taip, kaip nešiodavau penktoje
klasėje, tai yra, ne ant nugaros, o ant pilvo. Pačiu laiku, nes pasigista For
what it`s worth akordai – dainos, kurios metu norėta išsitaškyti dar
2009-aisiais. Žodžiai niekad nereiškė kažko brangaus, mano gyvenimas visiškai
kitoks, bet kažkas dainoje – gal skambesy, emocijoje? – yra kažkas, kas užveda.
Broke up the family / Everybody cried / For what it`s worth / I have a slow
desease / That sucked me dry / For what it`s worth / Come on walk with me /
Into the rising tide – rankos taškosi ore, kažkas trenkia į galvą, kažkam į
veidą, bet, matyt, niekas nepyksta, nes visiems kūniškas skausmas kol kas
nesvarbus. Maudulys kojose lyg dingsta, nors žinau, kad trumpam.
Pasigirsta akordai, žadinantys kas rytą.
Loud Like Love. Reikėjo vos poros dainų, kad apšiltumėm. Rankų miškas.
Apsauginiai kiek pasimetę. Kažkas mane išstūmė iš pirmos eilės, nors buvau taip
arti, kad koja liečiau tvorelę. Kai vasarą pirmąkart išgirdau šią dainą,
pavėlavau į susitikimą, kaip klausiau antrąkart, sudeginau vakarienę. To see
the birth of all that isn`t now / Can you imagine a love that is so proud / It
never has to question why or how. Ir visi visi kartu šaukėm, o Brian tik tyliai
pritarė – WE ARE LOUD LIKE LOVE. Taip neįprasta ir jauku suprasti, kad net ir
Placebo muzikoje yra kažkokio gyvenimiško džiaugsmo.
Prieš akis stojo kadaise matytas įrašas
iš Rock Am Ring festivalio, kurio metu, atliekant Twenty Years, gitaros
atgailavo greičiausiai už visas instrumentų kada padarytas nuodėmes. Prieš akis
stojo visi potyriai, susiję su šiuo legendiniu įrašu – nuo aštuonioliktojo
gimtadienio ir nesutikimo dainuoti, nuo paaugliškų kryčių iki šios dainos
skambesio iš manos gitaros, pokalbių apie ją, pokyčių ir juoko. You`re the truth
not I / Listen / You`re the truth not I... Tai Twenty Years. Kažkas atsisuko į
mane ir nusišypsojo. Tą akimirką šypsojomės kartu, nors to žmogaus nepažinojau,
suvokiau, kad daugiau niekada nepamatysiu. Bet ta akimirka buvo keista šypsenų
sąjunga. Kitą akimirką – gal per kitą posmą – atsisukęs, žmogaus nebemačiau.
Realu, kad tai buvo pasąmonės žaismas. That`s the end and that`s the start of
it... Rankos į viršų, pirštai, rodę taiką, mušė kūrinio ritmą. Kiek įmanoma,
stengiausi nenuleisti akių, žvelgti, įsiminti. Juk tai kūrinys, kuris
lengviausiai pasiduoda grojamas mana gitara – lyg visko, ką turiu, jam užtektų.
Žinau, tai skamba kaip pasakojimas. Bet
tai ir yra pasakojimas – po koncerto praėjo jau keturios dienos. Placebo
pirmąkart išgirdau 2008-ųjų gegužę. Tris dainas – Every You Every Me, Scared of
Girls, I Feel You. Ta akimirka, kai išgirdau Every you pradžią, priminė
momentą, kai įvyksta kažkas amžino – pirmasis žvilgsnis, pirmasis pokalbis,
prisilietimas, pirmosios patirtys. Ši daina visada liks tokia. Like the naked
leads the blind / I know I`m selfish I`m unkind / Sucker love I always find /
Someone to bruise and leave behind... Atrodo, daina klausyta, koncertiniai
įrašai žiūrėti šimtus kartų ir štai pagaliau ji prieš mane. Akordas po akordo,
posmas po posmo, rankos mostas po rankos mosto.
Kai kurių dainų niekada nemėgau. Bet
tądien manęs niekas nebūtų sustabdęs – žodžiai spruko iš lūpų net ir per Too
many friends. Atrodo, daina išties mėgiama. Ir pačiam atrodo, kad jai nieko
netrūksta, tik rimtesnių žodžių. O tąvakar... Tąvakar kiekviena daina buvo
nelyg himnas, virpinantis sielą.
Sekė šioks toks poilsis per Scene of a
Crime. Oro gaudymas, nes buvo nesveikai karšta. Kakta žliaugė prakaitas, o
besiklausydamas Scene of a Crime nejučiom prisiminiau, ką Placebo groja po to.
Veide vėl plati kaip upė šypsena, nes suklysti negalėjau.
Nesuklydau. Būčiau pamilęs kiekvieną už
fronto linijos esantį priešą, jei būčiau žinojęs, kad išgirsiu, kad turėsiu
galimybę dainuoti kartu, kad galėsiu liūdėti kartu su A Million Little Pieces.
Stef, sėdėdamas prie klavišinių, žvelgė į mus ir karts nuo karto nusišypsodavo.
Labiau sau, nei kitiems, bet tai vis tiek buvo šypsnys. Matyt, būtent per A
Million Little Pieces ir praradau balsą, kurį, beje, dar sugebėjau gaivinti iki
koncerto pabaigos. Pro užmerktas akis, aukštyn užverstą galvą, sklido there
wasn`t much I used to need / A smile would blow a summer breeze through my
heart / Now my mistakes are haunting me / Like winter came and put a freeze on
my heart / I`ve lost the power to understand / What it takes to be a man with
my heart / I saw you wanted this to end / You tried your best to be a friend to
my heart, ir nors prisiminimais susieti šios dainos nepavyktų, ji viena
brangiausių. Beveik niekas nedainavo, tik aš ir porą kitų. Ir dėl to mes keli,
bevardžiai, jautėmės ypatingi. Understand / Can`t you see I`m sick of fighting
/ Understand / Can`t you tell I`ve lost my way / Understand / Look at me
there`s no denying / Understand / I won`t last another day... Ir viskas, absoliučiai
viskas bent trumpam išnyko. Aš, tu, jie, mes, liko tik baimingas trapios laimės
jausmas. Ir iškart po to Brian, Stef ir Steve smogė gal net ir stipriau. Speak
in Tongues. Devintųjų vasara, rytų Aukštaitija, bemiegės naktys ir Speak in
Tongues – she and me is the history of violence / Though I long and burn to
touch you just the same. Širdy visada buvo kertelė šiai dainai, matyt, tie trys
vyrukai apie tokius dalykus jau prisiklausę, nėra ko priminti. Don`t let them
have their way / Don`t let them have their way / You`re beautiful and so blase
/ So please don`t let them have their way / Don`t fall back into the decay /
There is no law we must obey / So please don`t let them have their way / Don`t
give in to yesterday / We can build a new tomorrow, today... Teko gerokai
paplušėti, kad rankos išliktų pakeltos, kad siela neišskristų lauk. Kaip tik
dainos pabaigoje pajutau, kad stinga oro, kad apleidžia jėgos. Kažkuriuo metu
pajutau pučiamo oro gūsius, atsigavau. Ką jau ką, bet už iškritimą Placebo
koncerto metu sau nebūčiau atleidęs.
Lyg tai būtų koks likimo vingis, sekė
dvi dainos, kurių metu galėjau atsipūsti, pailsėti, nusivalyti prakaitą. Nė
nemaniau, kad koncerto metu bus staigmenų. O juk paskutinio turo metu jie
pristatė kiek pakeistą Soulmates (Sleeping with ghosts?) versiją. Tai kodėl
kažko tokio nepadarius ir dabar, matyt, pagalvojo. Visai neatpažįstama
melodija. Klausiausi ir galvojau, negi kažką savo gyvenime praleidau. Ne. Tai
jie kažką pakeitė. visiškai pakeitė Space Monkey dainos pradžią. We`re sown
together / She`s born to mesmer / Beside astride her / I die inside her. Ir vėl
įsijungė beribės laimės (?) režimas, banguojanti rankų jūra vis dar ošė, kai,
pasibaigus dainai, Brian dėkodamas linktelėjo ir paėmė dar vieną gitarą,
kuri...
Tyla. Spengianti tyla. Ten vykau ne tik
pamatyti Placebo, bet ir išgirsti dvi dainas, kurioms pardaviau sielą, kurių
padedamas parašiau geriausius tekstus, kurias moku it poterius. Tai buvo
pirmoji. Tai buvo visiškas aklumas, ramybė. Tai buvo Blind. It nutrūkęs nuo pavadžio
grįžtu ten kasdien, net ne po kartą. Blind – viso gyvenimo skambesys.
Nuolatinis siekis to, ko nėra. Kai gauni pakankamai, ieškai kažko kito, taip
pat akinančio, taip pat nepasiekiamo. Blind visada buvo motyvatorius numeris vienas. If I could tear
you from the ceiling / You know I`d freeze us both in time / And find a new
brand new way of seeing / Your eyes forever glued to mine – ir šįsyk Brian`o
akys nebuvo užmerktos, jos žvelgė į beorės arenos palubes, gal aukščiau, lyg
tas, ko siekiama, būtų tai, ko laukė statistai iš Beckett`o pjesės. You don`t
believe me but you do this every time... Jis apsikabinęs mikrofoną, kaip prieš
keletą metų Eicca buvo apsikabinęs gležną violončelę, kaip Clapton`as birželį
savo Martin gitarą.
Tai kertinis dienos lūžis. Darsyk
pajutau, kaip trūksta oro. Ne man vienam. Paskutinio priedainio metu mane iš
priekio išstūmusi moteris krito be sąmonės. Stipriai trenkiau apsauginiui į
petį, rodydamas pirštu į ją. Keturiese nelaimėlę iškėlėm. Brian nenuleido nuo
jos akių, Steve net ir po dainos žvelgė į tą pusę, kur buvo nunešta vakaro
neatlaikiusi būtybė.
Vėl šiek tiek ramybės. Šįkart ne todėl,
kad daina ne mano. Exit Wounds. Per šią iki priedainio medituojama, regimi du
besimylintys žmonės ir trečias kažkur toli, kuris viską girdi, jaučia, regi.
Emocijos sukyla taip smarkiai, kad atėjus priedainiui norisi šį pyktį išlieti,
išvyti toli toli. Want you so bad I can taste it / But you`re nowhere to be
found / I`ll take a drug to replace it / Or put me to the ground... Tai
neeilinis energijos užtaisas, po kurio supratau, kad viskas bent šįvakar bus
gerai, nes kitaip tiesiog negali būti (ei, senasis ego, matai – tie patys
žodžiai). Meds. Šioji brangi kaip tamsa, iš kurios nesinori išbristi. Penkerius
metus praleidau niūniuodamas, dainuodamas, rėkdamas, grodamas ją. Ir pirmąkart
galėjau atiduoti tiek savęs, kiek ši daina verta. I was alone / Falling free /
Trying my best not to forget / What happened to us / What happened to me / What
happened as I let it slip. Brian`o veidu tekėjo prakaitas taip pat, kaip ir
mūsų visų. Jo ilgi plaukai sulipę, ant mano akinių stiklų prakaito lašai. Jis
žvelgia kažkur į mano pusę, mano akys įsmeigtos į jį. Keista, bet kaip tik
tada, pasibaigus dainai, prisiminiau, kaip kadaise svarstydavom, ko prašytumėm
Brian`o pagroti, jei jis būtų šalia. Ar tik ne per Meds aplankydavo tokios
mintys?
Kai arenoje pasigirdo dvi klavišinių
natos, publika, regis, sprogo. Garsas kurtinantis. Šaukimas, klyksmas. Dar dvi
natos. Dar keturios. Ir iš naujo. Tyliai zyzianti gitara, kas taktą garsėjanti.
Song to Say Goodbye. Daina, apie kurią žinau daugiausiai. Kuri sako
daugiausiai. Daina, pagal kurią parašiau tekstą, kuris ilgainiui tapo mano
pirmąja šalies masto publikacija. Daina, apie kurią kalbėtasi su visais
pažįstamais. Nuo tų, kuriems Placebo muzika niekada nepatiks, iki tų, kuriems
Placebo muzika yra viskas. Paskutinįkart tai buvo vasarą, gal liepą ar
rugpjūtį, kai su grupioku gurkšnojau alų ir apie ketvirtą ryto jis pats ją
prisiminė. Buvo taip keista – pagaliau ne aš svaičioju apie Placebo, bet kažkas
apie Placebo svaičioja man. Tąvakar daina nuskambėjo garsiau, agresyviau, dar
skaudžiau. Visi kartu dainavom you`re mother nature son / Someone to whom I
could relate / Your needle in your damage done / Remains a sordid twist of fate
/ Now I`m trying to wake you up / To pull you from the liquid sky / Cos if I
don`t we`ll both end up / With just your song to say goodbye / My oh my.
Special K metu vieningai traukėm šios
paaugliškos meilės istorijos posmus, matyt, visi prisimindami tai, kas buvę,
tuos, kurie buvo ir yra brangūs. Suskambus tylai, Stef atsistojo ant pačios
scenos kraštelio ir žaidė su mumis, kaip katė su siūlais ar pele – nė nereikėjo
laužyti galvos, kokiam kūriniui atėjo eilė. Neskubėdamas užspaudė akordą,
pažvelgė į mus. Atsikvėpė. Lyg būtumėm teatre. The Bitter End. Jėgų likę tiek
mažai, aplink stovintiems trenkta tiek kartų, nė nebesitikėjo, kad šis vakaras
tęsėsi. Every step we take that`s synchronized / Every broken bone / Reminds me
of the second time / That I followed you home / You shower me with lullabies /
As you`re walking away / Remind`s me that it`s killing time / On this fateful
day. Po šios dainos nieko neliko iš Brian`o mikrofono stovo. Niekas gal to ir
nepastebėjo – šešetukas išėjo, nors visi žinojom, kad grįš, kad dar laukia trys
ar keturios dainos, ir tikrai žinojau, kokios laukia, tik kuri, kuri bus ta?
Stef tarė norįs pagroti dainą, kuria
prasidėjo Placebo kelias. Nerimo kelias. Teenage Angst. Rankos į orą, rankos
palengva siūbavo. Tai buvo versija, kurią pristatė tik rugsėjį, nors tai
tikriausiai pirmoji dainos versija. Gitaros partiją, skambančią įraše, pakeitė
bosinė gitara ir, dievaži, skambesys neapsakomas. Prakaitas sruvo pro akis, nė
nežinau, tai buvo prakaitas ar ašaros. Airs and social graces, elocution so
divine / I`ll stick to my needle / My favourite waste of time / Both spineless
and sublime. Nepraėjus nė porai sekundžių po dainos pabaigos, arena užliejo
Running Up That Hill motyvai. Viskas. Tiek Blind, tiek RUTH būsiu pamatęs,
pagalvojau, nors realu, kad apie tai pagalvojau gerokai vėliau. Jei pirmoje
koncerto dalyje mintys sukosi dar pakankamai sparčiai, dabar jų visai nebebuvo.
It doesn`t hurt me / You wanna feel how it feels / You wanna know / Know that
it doesn`t hurt me / You wanna hear about the deal I`m making... Nebežinau, ar
dainavau, nes išėjęs iš arenos pajutau nebeturįs balso. Nors manau, kad balsas
dingo vėliau išgėrus alaus. Tai buvo visiška nirvana. RUTH yra kūrinys, kurį
atiekant neįmanomos klaidos. Tai tokio lygio kūrinys, kaip Nothing else matters
ar Wish you were here. So god tell me if we both matter / Don`t we..?
Po RUTH į mane lenkiškai kreipėsi tas
pats jau minėtas storulis, rodydamas į grindis, pašviesdamas telefonu.
Nesupratau, ką sakė, bet ten mėtėsi manasis megztinis, visas nusmurgęs ir
žemėtas. You need not this? Laužyta kalba paklausė jis. No worries, enjoy the
music, atsakiau.
Ir dar viena daina iš albumo Meds. It`s
in the water, baby / It`s in the pills that pick you up / It`s in the water,
baby / It`s in the special way we fuck / It`s in the water, baby / It`s in your
family tree / It`s in the water, baby / It`s between you and me. Stovėjau –
nebeturėjau jėgų, po visų begalinių šmirinėjimų po priešo miesto senamiestį
tiesiog nebeturėjau jėgų. Dainavau – tą šįsyk puikiai pamenu. Bent taip galėjau
prisidėti. Stengiausi sukaupti jėgas, juk Post Blue tikrai nebus paskutinė
daina, ne.
Per Infra-Red palikau paskutinę dalį
savęs. Paskutines jėgas, paskutinius balso likučius. Matyt, visi, stovėję
priekyje, jautėsi panašiai. Publika pirmąkart nenuvylė. Jau buvo pabodę matyti,
kad koncertų metu susirinkę ne tie žmonės, nejudrūs, nejaučiantys, atėję tik
paklausyti tų, kurių galbūt daugiau niekad nebeišgirs. Šįkart buvo viskas
kitaip. Visi buvome vieningi, visi buvome didelė Placebo šeima. Cause I can see
in the dark – ir dar, ir dar, ir dar kartą – I will find you – I will find you
– I will find you!
Dar pusę valandos stovėjau arenoje ir
bukai šypsojausi, žiūrėdamas į išrenkamą būgnų komplektą, į dėklus guldomas
gitaras. Nežinau, ar lietuvių kalboje yra tokia frazė, bet angliakalbiai dažnai
linkę sakyti – It was the time of my life. Iki šiol tokių įvykių buvo du.
Vienas iš jų – šių metų Paryžius, kai ji pasakė taip. Jausmas, kurį suteikė
Placebo – muzika, Brian, Stef, Steve, jausena, garsas, mintys – tai
nepakeičiama. Visa tai neištrinama.
Visa tai – užrašai sau. Užrašai,
padėsiantys nepamiršti. Šio teksto neredaguosiu, netvarkysiu. Visa tai –
padriki užrašai sau.
AN.
2013.11.16
Vilnius – Varšuva – Vilnius