pakrypę aštuonetai

Visada buvau arti muzikos, tik ne visad tai suvokiau. Antakalnio laikais, kai po Vileišio-Antakalnio sankirtą sklisdavo Foje ir žengiau pirmuosius žingsnius. Pirmais žingsniais į paauglystę, kuomet žingsniai buvo suderinti su Foo Fighters, Red Hot Chili Peppers ir The Beatles. Pirmais tekstais, kurie koja kojon kliuvo už Placebo, Apocalyptica bei Metallica melodijų. Pirmąja gitara, visais jaukiais vakarais, naktimis bei rytais. Alinančiomis studijų naktimis ir žengte po brangią sostinę.

Tačiau dabar, kai, rašydamas šį tekstą, akimis vis nukrypstu į ramias bangeles - Since I`ve Been Loving You kūrinį, sklindantį iš jaukiai ant stiklinio stalo nutūpusio antran gyveniman prikelto patefono, tik dabar bent iš dalies pajuntu, kas yra muzika. Bandžiau į tai atsakyti „Nemiegančiais“ ir antrąja, kuri dar laukia šviesos, „Stop. Karo lauku“, ir trečiąja, kuri pavadinimo neturi, bet tai ir liks tik naiviais bandymais. Stengiuosi protu suvokti – plokštelei, besisukančiai patefone ir švelniai vedžiojamai gležnos adatos, gerokai per tris dešimtis, tai įkvepia, pakyli ir išmeta tiesiai į ledinės upės vandenį.

Ji tolygiai sukasi, akys stebi, kaip stebėjo ir tie, kurie tapę autoritetais, kurie šiandien cituojami, kurių ilgimasi.

Matyt, niekad nebuvau taip arti. Norėtųsi bičiulį Murakami sutikti kur nors bei kada nors ir sužinoti, kodėl milijonams įskiepijo pagarbą bei aistrą gyvai muzikai bei seniems įrašams. Plokštelę apvertus ir adatai vėl tyliai nusileidus, net regiu jį, apsuptą vinilo įrašų sienos, kartu ir Žiurkę, ramiai diskutuojančius apie gėrimus bei bėgimą. Avis.

Matyt, jei pradėčiau galvoti, kam šios senutėlės plokštelės priklausė anksčiau, kas jų klausėsi, ir kodėl, po velnių, ant Deep Purple įrašo yra įdrėskimas, laiko nerti į savo tekstus nebeliktų.

Taigi, 2014-ieji buvo nepakartojami metai. Kaip ir šis jausmas – stebėti, kaip laikui nepavaldi yra darni garsų samplaika. Visiems sėkmės šįmet! Plataus ir ilgo kelio – lygaus kaip tik ką pasnigus ir visokeriopai vaisingo!

Peace out.