ilga kaip žiema tyla. baugi kaip tamsa tyla. ne, aš nenutilęs, nesustojęs. tekstai dabar kantriai laukia tos dienos, kai atguls į knygą ir bus paliesti jūsų švelnių pirštų.
o kol tai bus, t.y. kol jūsų rankas pasieks antroji knyga, dar praeis kažkiek laiko.
vienos iš VU studenčių iniciatyvumo dėka prieš akis - antrosios knygos ištraukos arba, kitaip tariant, pirmoji elektroninė A. Novikovo knyga. kam įdomu, smalsu bei norisi, kreipkitės el.paštu nov.aurimas@gmail.com, atsiųsiu. leidinys nemokamas, kol ne popieriuje, jo viešai bent jau kol kas niekur nebus.
tad iki greito!
2015 m. sausio 27 d., antradienis
2015 m. sausio 5 d., pirmadienis
pakrypę aštuonetai
Visada buvau arti muzikos, tik ne visad tai suvokiau. Antakalnio
laikais, kai po Vileišio-Antakalnio sankirtą sklisdavo Foje ir žengiau
pirmuosius žingsnius. Pirmais žingsniais į paauglystę, kuomet žingsniai buvo
suderinti su Foo Fighters, Red Hot Chili Peppers ir The Beatles. Pirmais tekstais,
kurie koja kojon kliuvo už Placebo, Apocalyptica bei Metallica melodijų. Pirmąja
gitara, visais jaukiais vakarais, naktimis bei rytais. Alinančiomis studijų
naktimis ir žengte po brangią sostinę.
Tačiau dabar, kai, rašydamas šį tekstą, akimis vis nukrypstu
į ramias bangeles - Since I`ve Been Loving You kūrinį, sklindantį iš jaukiai
ant stiklinio stalo nutūpusio antran gyveniman prikelto patefono, tik dabar
bent iš dalies pajuntu, kas yra muzika. Bandžiau į tai atsakyti „Nemiegančiais“
ir antrąja, kuri dar laukia šviesos, „Stop. Karo lauku“, ir trečiąja, kuri
pavadinimo neturi, bet tai ir liks tik naiviais bandymais. Stengiuosi protu
suvokti – plokštelei, besisukančiai patefone ir švelniai vedžiojamai gležnos
adatos, gerokai per tris dešimtis, tai įkvepia, pakyli ir išmeta tiesiai į
ledinės upės vandenį.
Ji tolygiai sukasi, akys stebi, kaip stebėjo ir tie, kurie
tapę autoritetais, kurie šiandien cituojami, kurių ilgimasi.
Matyt, niekad nebuvau taip arti. Norėtųsi bičiulį Murakami
sutikti kur nors bei kada nors ir sužinoti, kodėl milijonams įskiepijo pagarbą
bei aistrą gyvai muzikai bei seniems įrašams. Plokštelę apvertus ir adatai vėl
tyliai nusileidus, net regiu jį, apsuptą vinilo įrašų sienos, kartu ir Žiurkę,
ramiai diskutuojančius apie gėrimus bei bėgimą. Avis.
Matyt, jei pradėčiau galvoti, kam šios senutėlės plokštelės
priklausė anksčiau, kas jų klausėsi, ir kodėl, po velnių, ant Deep Purple įrašo
yra įdrėskimas, laiko nerti į savo tekstus nebeliktų.
Taigi, 2014-ieji buvo nepakartojami metai. Kaip ir šis jausmas
– stebėti, kaip laikui nepavaldi yra darni garsų samplaika. Visiems sėkmės
šįmet! Plataus ir ilgo kelio
– lygaus kaip tik ką pasnigus ir visokeriopai vaisingo!
Peace out.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)